KT konspektas

1. Konstitucinės teisės samprata. Aukščiausioji ir ordinarinė teisė. Konstitucinės teisės šaltiniai.

Konstitucinė teisė – daugiareikšmė sąvoka. Konstitucinės teisės moksle ji nagrinėjama keliais aspektais: a) Kai kalbama apie asmens teises įtvirtintas Konstitucijoje, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimą elgesį. Subjektinės teisės turinį sudaro: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą; galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę. b) KT vartojama objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Tuomet KT suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. c) kaip vienas iš teisės mokslų, tiriantis KT normas, jų įgyvendinimo praktiką, konstitucinių teisinių idėjų pasaulį. d) KT reiškia studijų discipliną, t.y.specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštoje mokykloje. KT kaip studijų disciplina glaudžiai susijusi su KT mokslu, remiasi jo pasiekimais. Aukščiausioji teisė- tai Konstitucinė teisė, šiai teisei negali prieštarauti jokie kiti teisės aktai, konstitucinė teisė hierarchiškai užima aukščiausia vietą, pagal ją sudaromos visos kitos teisės, tai yra ordinarinės teisės. Ordinarinė teisė- Tai hierarchiškai žemesnės pakopos teisė, kuri turi atitikti ir negali prieštarauti aukščiausiajai teisėi (konstitucinei teisei). Ordinarinę teisę sudaro visos teisės šakos ( civilinė, baudžiamoji, administracinė), taip pat visi įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Ordinarine teise yra papildoma ir siekiama įgyvendinti Aukščiausiąją teisę.

2. Konstitucinės teisės normos, jų ypatumai. Eksplicitinio ir implicitinio teisinio reguliavimo samprata.

Konstitucinė teisės norma- reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymu ir asmens teisine padėtimi valstybėje. Šios normos reguliuoja visuomeninius santykius, kurie sudaro konstitucinės teisės reguliavimo dalyką. Jos nustato konstitucinių teisinių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas. Normas galima skirstyti ir pagal teisės šaltinius, kuriose jos išdėstytos: 1. Normos, įtvirtintos Konstitucijoje; 2. Normos, įtvirtintos įstatymuose; 3. Normos, įtvirtintos poįstatyminiuose aktuose; 4. Normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais. Pagal galiojimo trukmę konstitucinės teisės normos skirstomos į pastovias (galioja iki jos oficialaus panaikinimo), laikinas (galiojimo trukmė nustatyta) ir išskirtines (galioja nepaprastosios padėties atveju arba tam tikram vienam atvejui ar subjektui). Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius yra reguliacinės (nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas) ir apsauginės (saugančios reguliacinės normos) teisės normos. Pagal apibrėžtumą gali būti skiriamos absoliučiai apibrėžtos (aiškiai, tiksliai nurodo teises ir pareigas, kurių savo valia dalyviai negali pakeisti), santykinai apibrėžtos (nenurodo visų elgesio variantų ir suteikia dalyviams tam tikrais atvejais patiems nustatyti konkretų savo teisių ir pareigų turinį) ir neapibrėžtos (suteikia teisę patiems dalyviams nusistatyti teises ir pareigas šalių susitarimu). Taip pat skiriamos paprastosios (kai teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos norminio teisės akto straipsnyje), aprašomosios (teises ir pareigas ne tik nurodo bet ir aprašo), nukreipiamosios (nukreipia į kitą to paties įstatymo straipsnį, kur šios teisės ir pareigos yra aiškiau suformuluotos) ir blanketinės (nurodo, kad teisinio santykio dalyviai turi laikytis elgesio taisyklių, kurios išdėstytos kituose norminiuose teisės aktuose).