Atsiskyrimo nerimas ir prieraišumas

Nerimas yra viena dažniausiai žmogaus patiriamų emocijų, kurios lydi žmogų visą gyvenimą. Tačiau nerimo pasireiškimas ir intensyvumas kinta priklausomai nuo žmogaus amžiaus, įgimtų savybių, gyvenimo patyrimo bei aplinkos.
Kūdikis pirmaisiais gyvenimo mėnesiais neskiria savojo “aš” nuo išorinio pasaulio. Ryšys su motina yra labai stiprus, beveik simbioziškas. Žinoma, kad kūdikis apie šeštąjį gyvenimo mėnesį pradeda reaguoti į svetimus žmones nerimu (į visus, kas yra ne motina). Kartu prasideda ir atsiskyrimo nuo motinos procesas, vaikas įgyja savąją erdvę. Šis procesas skausmingas tiek vaikui, tiek motinai – už savo atskirumą jie abu patiria netekties pojūtį ir nerimą. Būtent tas nerimas vadinamas atsiskyrimo nerimu, kurio intensyvumas vaiko raidos eigoje mažėja.
Jeigu motina nesuteikia saugumo, vaikas supančią aplinką suvokia kaip grėsmingą. Jis pasidaro nerimastingas, užsidaręs, sutrinka jo kontaktai su bendraamžiais. Visa tai turi įtakos jo asmenybės raidai, socialinei adaptacijai. Tačiau nerimas turi ir teigiamą poveikį vaiko raidai. Jis skatina vaiką ieškoti išeičių ir savarankiškai elgtis. Tai stiprina vaiko “aš”, pasitikėjimą savimi ir savarankiškumo pojūtį.
Atsiskyrimo nerimas atsiranda tarp vaiko ir motinos, tačiau tėvo vaidmuo yra nemažiau svarbus. Tėvas, taip ryškiai nepatiriantis atsiskyrimo nerimo, gali padėti motinai lengviau išgyventi šį vaiko raidos procesą.



John Bowlby, psichoanalitinės krypties vaikų psichiatras ir terapeutas teigė, kad kūdikio prieraišumas prie motinos formuojasi palaipsniui ir jo pagrindas – evoliuciškai susiklosčiusi kūdikio ir motinos artumo palaikymo butinybė, o funkcija – apsauga nuo išorės pavojų. Tai padeda užtikrinti rūšies išlikimą. Pradžioje, kol naujagimis dar visiškai bejėgis, artumo palaikymo atsakomybė tenka motinai. Kūdikis turi visą arsenalą priemonių – elgesio sistemų – kurios padeda tą padaryti ( čiulpimas, verkimas, šypsena, gugavimas ). Šie veiksmai pradžioje nėra nukreipti į konkretų asmenį. Pavyzdžiui, naujagimio verkimas dar nelabai priklauso nuo to, ar motina šaliai, ar toli, nueina ar ateina. Tik vėliau elgesys pasidaro tikslingai sutvarkytas – verkimas ar šypsenos skiriamos konkrečiam žmogui. Tai klostosi pamažu, motinai globojant kūdikį, o kūdikiui išskiriant motiną kaip pagrindinį globėją per kūdikio ir motinos bendravimą pirmaisiai metais. Taigi, pabrėžiama aktyvi prieraišumo prigimtis, o ne pasyvios priklausomybės sąvoka.
Palaipsniui kūdikio pastangos ir veiksmai tampa tikslingi. Motinos globojantis elgesys šioje sąveikoje suprantamas kaip atitikantis kūdikio prieraišumo elgesį. Šios elgesio rūšys ( tiek kūdikio , tiek ir motinos ) sudaro dalį visų aktyvių veiksmų, iš kurių susidaro bendravimas, kuris savo ruožtu yra lydimas stipraus emocinio fono: artumas ir emociniai pasikeitimai teikia malonumo abiem, tuo tarpu atstumas ar siekiamo kontakto atmetimo apraiškos – skausmingos abiem.
Kūdikiui augant, didėjant jo sugebėjimui judėti, siganlizuojantys artumo palaikymo veiksmai pasipildo sudėtingesnėmis tikslingomis elgesių sistemomis – sekimu, įsikabinimu. Keičiasi ir artumo palaikymo atsakomybės balansas – iniciatyvą perima kūdikis. Kūdikio kognityvinė raida sąlygoja aplinkybių, kurios sukelia prieraišumo elgesį, pasikeitimus. Motinai nebūtina būti visą laiką šalia, kad jis jaustųsi saugus.
Motinos ir kūdikio bendravimo palaikant artumą rezultatas ir yra tarp jų susklostantys santykiai – prieraišumo santykiai. Labiausiai krenta į akis stebint šiuos santykius, sutarimo laipsnis, kurį kūdikis ir motina pasiekia pažindami vienas kitą apie dvyliktą kūdikio gyvenimo mėnesį. Per tą laiką pasikeičia abu. Motina atliepia kūdikiui, ir atvirkščiai, - vaikas pradeda numatyti motinos pasiūlymus, bendravimo būdą, laukti jos pasiūlymų ir atsakyti į tai tipišku būdu. Taigi, formuojasi jų tarpusavio santykių reprezentacijos arba vidiniai veikiantys modeliai vaiko sąmonėje.
Vidiniai veikiantys modeliai reiškia kūdikio ir motinos bendravimo metu susidarantį vidinį darinį, kurio funkcija yra padėti individui suvokti ir interpretuoti įvykius, numatyti ir planuoti ateitį. Motinos ir vaiko realus bendravimas yra internalizuojamas kaip savo Aš ir motinos bendravimo būdas. Ankstesnės modelio struktūros įtraukiamos į vėlesnes. Kadangi savasties ir prieraišumo asmens modeliai vystosi glaudžiai bendradarbiaujant, jie atsiranda labai artimai vienas kitą papildydami ir atspindi susiklosčiusius tarp globėjo ir vaiko santykius – pirmiausia prieraišumo santykius. Tuo būdu savasties vidinis modelis, gali būti suprasta tiktai santykių, kuriuose jis atsirado ir vystėsi kontekste.