Socialinis nerimas paauglystėje ir su tuo susiję psichosocialiniai veiksniai

Ne vienas žmogus vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo momentu yra patyręs jausmą, lyg jam ar jai kiltų kokia nors grėsmė – nustatyta, kad nuo 2 % iki 4 % visos populiacijos asmenų kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu yra turėję su nerimu susijusių sutrikimųproblemų, o kartais ir sutrikimų. Toks jausmas yra vadinamas nerimu ar baime (American Psychiatric Association, 2013DSM V). Šie pojūčiai yra natūralūs, nes būtent jų dėka žmogus gali apsaugoti save bei kitus esant pavojingai situacijai (Öhman, 2008). Tačiau būna atvejų, kai negrėsmingi objektai ar situacijos kelia nepaprastai didelę baimę arba nesant jokiai grėsmei yra jaučiamas labai didelis nerimas. Tokie pojūčiai gali sutrikdyti kasdienę žmogaus veiklą, pradedant nuo interakcijų su kitais asmenimis ir baigiant ties kasdieniais savipriežiūros įpročiais. Būtent tokiais atvejais didėja tikimybė, kad asmuo gali turėti rimtesnių problemų, susijusių su nerimo sutrikimais. Remiantis DSM-V, nerimo sutrikimai apima sutrikimus, kurie dalijasi perdėtos baimės, nerimo ar susijusių elgesio sutrikimų ypatybėmis. Baimė yra emocinis atsakas į realią ar suvoktą neišvengiamą grėsmę, o nerimas yra tos grėsmės nujautimas. Šios dvi būsenos turi tiek panašumų, tiek skirtumų. Baimė dažniausiai yra siejama su autonominės nervų sistemos sužadinimo padidėjimu, kuris yra reikalingas kovai arba pasitraukimui, mąstymui apie tiesioginį pavojų bei elgesiui, susijusiam su pasitraukimu. Nerimas dažniausiai siejamas su raumenų įsitempimu, ateities grėsmei paruošiančiu budrumu bei atsargiu ar su vengimu susijusiu elgesiu. Kartais baimės ar nerimo lygį gali sumažinti elgesys, susijęs su vengimu, kuris su laiku plinta ir pasireiškia vis įvairesnėse gyvenimo situacijose (American Psychiatric Association, 2013). Taigi, nerimo išgyvenimas gali būti jaučiamas fiziškai ir pasireikšti net ir ne grėsmingose situacijose.