Vyresniųjų klasių mokinių prieraišumo stiliaus reikšmė asmenybės tapatumu ir empatiškumui

Šiame darbe bus laikomasi požiūrio, kad vyresniųjų klasių mokiniai (toliau tekste – mokiniai) priskiriami vėlyvosios paauglystės (toliau tekste – paauglystė) raidos tarpsniui. Nors literatūroje galima aptikti skirtingų paauglystės periodizacijos teorijų, tradiciniu požiūriu paauglystė skirstoma į ankstyvąją (12–15 metų) ir vėlyvąją (16–20 metų). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad paauglystės periodo ribos pastaruoju laikotarpiu tapo gana santykinės, kadangi stebima vis ilgesnė paauglystės raidos trukmė (Petrulytė, 2012). Be to, paauglystės trukmė skirtingose visuomenėse trunka nevienodai, nes raidos trukmę lemia ne tik fiziniai, kognityviniai ir psichosocialiniai, bet ir visuomenės ekonominio išsivystymo, kultūros, bendrųjų vertybių, idealų ir panašūs veiksniai (Navickas ir Vaičiulienė, 2010). Apskritai, paauglystė yra sudėtingas raidos etapas, kuriam būdingi ne tik fiziniai, bet ir psichologiniai, socialiniai pokyčiai. Svarbu nagrinėti šių pokyčių veiksnius, sąlygas, struktūrą. Vienu iš tokių veiksnių galėtų būti prieraišumas, kuris svarbus ir mokykliniame kontekste, mokyklos psichologui.

Prieraišumas pradeda formuotis pirmosiomis gyvenimo savaitėmis tarp vaikų ir globėjų (tėvų). Šis ryšys laikomas pagrindu tolimesnei asmenybės raidai, psichologinei sveikatai ir socialinių ryšių su aplinka kokybei. Pasak Navicko ir Vaičiulienės (2010), baigiantis pirmiesiems metams paprastai jau būna susiformavęs vienoks ar kitoks prieraišumo tipas. Vis dėlto vaikystėje prieraišumo raiška daugiausiai siejama su poreikių tenkinimu, tačiau paauglystėje prieraišumo tipas tampa vienu pagrindiniu asmenybės tapatumo formavimosi aspektų (Shumaker et al., 2009).

Prieraišumo tema plačiai analizuojama jau nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos, Bowlby (1969) pristačius klasikinę prieraišumo teoriją. Per šį laikotarpį, analizuojant prieraišumą ir jo reikšmę asmenybės psichosocialinei būsenai ir elgsenai atlikta daug reikšmingų tyrimų. Ainswort (1978) tyrė prieraišumą kūdikystėje, ankstyvoje vaikystėje ir nustatė pagrindinius prieraišumo stilius, Armsden & Reenberg (1987), Sokol-Katz, Dunham & Zimmerman (1997) ir kiti tyrė prieraišumo sąsajas su santykiais šeimoje, Kerns, Klepac & Cole (1996), Cassidy et al. (1996) ieškojo ryšio tarp prieraišumo ir santykių su bendraamžiais. Collins & Read (1990) analizavo prieraišumo raišką suaugusiame amžiuje, o Fircker & Moore (2002) tyrė prieraišumo sąsajas su suaugusiųjų romantinių santykių kokybe. Pastaraisiais metais atlikta nemažai įdomių ir vertingų tyrimų, interpretuojančių prieraišumą ir psichologinę būseną. Pavyzdžiui, Luyten & Fonagy (2015) vertino, kaip prieraišumo stilius veikia žmogaus sėkmę, kaip pasireiškia asmens mentalizacijoje, o David & Bearden (2017) analizavo prieraišumo stiliaus vaidmenį vartotojų elgsenos formavimo procese. Lietuvių autorių tarpe prieraišumo tema taip pat gana populiari – Banytė ir Pukinskaitė (2010) atliko svarbų tyrimą, vertindamos jaunuolių prieraišumo stilių, nuostatų į meilę ir jautrumo atstūmimui sąsajas, Nasvytienė (2005) prieraišumą analizavo vaikų elgesio ir emocinių problemų kontekste, prieraišumo teorija plačiai analizuojama žmogaus raidos psichologijos darbuose (Navickas, Vaičiulienė, 2010; Kalpokienė, 2005; Malinauskienė ir kt., 2010 ir daugelio kitų).

Šiuo amžiaus laikotarpiu mezgasi bei plėtojasi psichosocialinei paauglio būsenai ir tolimesnei raidai reikšmingi ryšiai su bendraamžiais, vystosi vaidmenų modeliai, taip pat asmenybės tapatumo paieškos (Erikson, 1969). Asmuo siekia išsiaiškinti, kas jis yra, analizuoja savo seksualumą, etniškumą, profesinį identitetą, bet tuo pačiu dažniausiai neturi didesnio aiškaus supratimo apie savo ateities vaidmenis (Žukauskienė, 2009).

Sulig žmogaus raida vystosi ir empatiškumas (Stern & Cassidy, 2018), kuris siejamas su mažesniu konfliktavimu (Klimecki, 2019). Empatija leidžia įsijausti į kito žmogaus perspektyvą (Cuff et al., 2016). Empatiškumas leidžia geriau suderinti išsiskiriančio požiūrio šalių sprendimus, skatindamas socialinį supratingumą (angl. social understanding), kaip įvardija Galinsky et al. (2008). Autoriai (Galinsky et al., 2008) paaiškina: empatija ypatingai svarbi, kai tvyro poreikis būti išgirstam, nes visų pirma tai leidžia mažinti pyktį. Paauglystėje dažnai išsiskiria tėvų ir vaikų požiūriai apie tai, kaip paauglys turėtų elgtis, kokį pasirinkimą priimti (Deković et al., 1997). Teigiama, kad tai yra viena iš pasikartojančių situacijų, kada ypatingai svarbūs ne tik tėvų, bet ir paauglio empatiškumo įgūdžiai. Kad paauglys išspręstų tapatumo krizę, ką raidos psichologas Erikson laikė pagrindiniu paauglio raidos uždaviniu (Erikson, 1994), būtinas susipažinimas su įvairiais požiūriais ir savo požiūrio atsirinkimas, savo pasaulėžiūros susidarymas (Jensen, 2003), kam pirmiausia reikia sugebėjimo išklausyti įvairius požiūrius.

Vis dėlto lietuvių mokslinėje literatūroje prieraišumas su empatiškumu siejamas netiesiogiai: pastebima, kad prieraišumui formuotis svarbus tėvų, ypatingai motinos empatiškumas (Siaurusevičiūtė, 2019), kad tėvai padeda formuotis ir paties vaiko empatiškumui (Majeraitė, 2015), bet paprastai akcentuojamas ankstyvesnysis nei paauglio amžius. Tuo tarpu, užsienio literatūroje išanalizuotas ryšys tarp prieraišumo ir empatiškumo: saugiai prisirišę vaikai daug empatiškesni (Panfile & Laible, 2012), tokia pati tendencija stebima ir vėliau, paauglystėje (Diamond et al., 2012).

Tyrimo naujumas. Nors empatiškumas siejamas tiek su prieraišumu, tiek su asmenybės tapatumu (Zimmermann & Becker-Stoll, 2002), tačiau nėra ištirta, kaip tarpusavyje kartu siejasi visi šie trys kintamieji: prieraišumas, empatiškumas ir asmenybės tapatumas. Tačiau psichologijos moksliniuose darbuose dažnai keliama prielaida, kad būtent prieraišumas vaidina lemiamą vaidmenį tiek empatiškume (Majeraitė, 2015), tiek asmenybės raidoje. Pavyzdžiui, Benson et al. (1992) teigia, kad prieraišumas prie tėvų turi pasekmių (angl. consequences) tapatumo stiliui, o Zimmermann & Becker-Stoll (2002) straipsnio pavadinime mini prieraišumo stabilumo įtaką (angl. influence) tapatumo stiliui. Dėl to šiame darbo tyrime formuluojama problema – kokia būtent prieraišumo stiliaus reikšmė ryšiui tarp empatiškumo ir asmenybės tapatumo paauglystėje? Šiuo tyrimu siekiama atskleisti, kokią reikšmę tam tikru raidos laiku (vaikystėje) įgytas prieraišumo stilius turi įtakos ryšiui tarp dviejų sulig raida toliau kintančių, paauglystėje stipriau išsivystančių charakteristikų – asmenybės tapatumo ir empatiškumo. Šiame tyrime prieraišumas, tapatumas ir empatiškumas nagrinėjami vėlyvosios paauglystės raidos etape – laikotarpyje, kai moksleiviams ateina laikas rinktis savo būsimos karjeros kryptį.

Tyrimo aktualumas. Svarbus vyresniųjų klasių moksleivių laukiantis uždavinys – pasirinkti profesijos, studijų, darbinės veiklos kryptį, o aplinkui esančių suaugusiųjų, tiek šeimos narių, tiek ugdytojų – padėti vyresniajam paaugliui priimti tokį sprendimą, kuris jam leistų atsiskleisti bei tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Pociūtės ir Isiūnaitės (2011) tyrimo duomenimis, mažiau savo karjeros pasirinkimu abejojantys paaugliai linkę priimti sprendimus pagal savo pačių pomėgius, o labiau abejojantys prioritetu laiko išorinius veiksnius, tokius kaip studijoms reikalingos lėšos arba perspektyvos ateityje daugiau uždirbti. Svarbu suprasti, į ką rinkdamasis veiklą orientuojasi paauglys, ar jis jau geba priimti sprendimą savarankiškai, kiek svarbi jam parama iš aplinkinių, kada tyko pavojus primesti savo, kaip autoriteto, nuomonę užuot leidus pasirinkti ir tapti atsakingam pačiam už savo pasirinkimus. Paskutiniaisias mokymosi metais taip pat išauga akademinio pažangumo svarba, todėl mokyklos psichologas, remdamasis tyrimo rezultatais, galėtų mokytojams, tėvams ir paaugliams papasakoti, kaip tapatumo brandumas gali sietis su mokinių pažangumu (tvirčiau apsisprendę dėl savo karjeros, tikėtina, mokytis stengsis labiau), taip pat kaip mokiniai bus linkę mokytis esant skirtingam prieraišumo stiliui. Būtų galima mokyklos psichologui šviesti mokytojus apie tai, kaip elgtis esant mažiau mokymuisi palankiems tapatumo būviams ar prisirišimo stiliams, norint naudos ne tik dabartiniams vyresniųjų kalsių moksleiviams, bet ir jaunesniems moksleiviams, pabrėžiant, kad prieraišumo figūra gali tapti ne tik tėvai, bet ir kiti asmenys, kurie jautriai atsiliepia į vaikų poreikius. Mokytojai įsigilinę galėtų suprasti, kad didelė dalis netinkamo elgesio, tokio kaip negebėjimas susikoncentruoti į darbą, galėjo kilti todėl, kad vaikai vietoje saugaus prieraišumo besivystant galvos smegenims patyrė daug streso, kuris trukdo sklandžiai vystytis tiek kognityvinėms, tiek emocinėms funkcijoms (Pechtel & Pizzagalli, 2011). Vyresnėse klasėse, kaip ir kitose, išlieka aktuali tarpasmeninių santykių kokybė, kuriai svarbus mokinio empatiškumas ir prieraišumo stilius, tiek santykyje su mokytojais, tiek ir su klasės draugais, norint, kad patyčios netrukdytų nei mokytis, nei apskritai išgyventi psichologinę gerovę. Mokyklos psichologo praktikai svarbu tai, kad empatijos įgūdžius galima ugdyti (Gerdes et al., 2011).  Tyrimo rezultatai galėtų būti aktualūs siekiant paaiškinti tėvams, kokia yra jų atsakomybė formuojantis vaikui, kad elgesys vaikystėje formuoja pamatus paauglystės laikotarpio santykiams, tiek ir iš priešingos pusės, kad nereikia jaustis pernelyg kaltiems dabartiniam santykiui stokojant sklandumo, tarpusavio supratimo (empatijos), jeigu empatija ir prieraišumo stiliai siejasi netiesiogiai.