Žmogaus prigimties laikysena ribinėse situacijose ( A.Škėma)

Su sunkumais ir ribinėmis situacijomis tenka susidurti kiekvienam žmogui, tik tos situacijos skirtingos savo pobūdžiu, sudėtingumu, aplinkybėmis, galimais sprendimo būdais. Egzistuoja du požiūriai: vienas, teigiantis, kad sunkumai žmogų žlugdo, o kitas – esą, nėra to, ko nebūtų įmanoma pakelti ir „kiekvienas turi nešti savo kryžių“, kad sunkumai galiausiai sustiprina žmogų. Žinoma, abiejose pusėse yra tiesos. Vis dėlto šiandien nekalbėsiu apie kasdienes sudėtingas situacijas, asmenines traumas ir netektis. Pasaulio raidoje ribinėmis situacijomis laikomos tos, kurioms esant, t. y. dėl didžiųjų istorinių  įvykių –karų, okupacijų, genocido- žmonės atsiduria išties katastrofiškoje padėtyje, kai žmogui iškyla pavojus  tiesiog nužmogėti, tapti niekšu. Vis dėlto tikrosios asmenybės ir tuomet suranda būdų, kaip išlikti oriems ir dar gebėti padėti kitiems. Aptardama šią temą remsiuosi XX-ojo amžiaus kontekstu (amžiaus, kuriame pasaulis išgyveno du karus ir kraštutinių situacijų žmonių gyvenime išties nestigo). Šį amžių literatūrologas dr. Mindaugas Kvietkauskas pavadino katastrofų laikotarpiu. 

XX a. viduryje visuomenė ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam  pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Atramą praranda ne tik humanizmo vertybės, bet ir paprasčiausia elgesio logika. Tai, kas atrodė beprotybė, tampa realybe. Tariamas visuomenės padorumas tebuvo paviršius. Stichiškos, beprotiškos jėgos griauna visą Europos pasaulį tartum kortų namelį, o žmogus be jokių priedangų turi mokytis išlikti jų akivaizdoje.