Žmogaus laikysena katastrofų laikotarpio literatūroje (Balys Sruoga, Antanas Škėma)

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ laisvą žmogų apibūdina kaip turintį laisvę, nepriklausomą, nevaržomą, neprievartinį. Bet taip yra tuomet, kai žmogus gyvena laisvoje valstybėje. Tačiau XX a. viduryje Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga ir kiekvienas žmogus atsidūrė ties neregėtai tragiško išbandymo riba. Kilus Antrajam pasauliniam karui, kurį Lietuvoje lydėjo dar ir žiaurūs pokario metai, pasirodė, kad griūva visos ankstesnės gyvenimo normos, įprastinės moralės ir žmogiškumo kategorijos. Kaip gyventi, kuo tikėti, kai griūva visas ankstesnis pasaulis ir jo vertybės? Neramiais Antrojo pasaulinio karo metais visi lietuviai pajuto pavojų jų laisvei. Emigracija, tremtys, gyvenimas svetur, tėvynės ilgesys ir skaudžios patirtys lėmė tragiškus žmonių likimus, darė įtaką menininkų kūrybai. Laisvės netekęs XX a. vidurio katastrofų literatūros žmogus bando ištverti fiziškai, nepalūžti dvasiškai. Remdamasi Balio Sruogos memuarų kūriniu „Dievų miškas“ ir Antano Škėmos „sąmonės srauto“ romanu „Balta drobulė“ pabandysiu aptarti, kaip katastrofų laikotarpio išbandymai skatina nepasiduoti ir ieškoti atramos net dūžtančiame pasaulyje.