Antanas Škėma –XXa. vidurio rašytojas, katastrofinio modernizmo atstovas lietuvių literatūroje

Kontekstas: Antanas Garšva artimas autoriui, nes abu emigrantai, kūrėjai, dirbantys nemėgstamą darbą.

„Balta drobulė" - tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apiben­drinimas, ir modernaus žmogaus savijautos - vidinio suskilimo, vie­natvės, pastovių vertybių ilgesio - negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys. (Romanas parašytas „sąmonės srauto“ forma ir yra priskiriamas XX a. vidurio katastrofų literatūrai,)

Antanas Garšva :

o Tikras XXa. žmogus, pakėlęs didžiulį katastrofišką epochos krūvį. Emigranto padėtis neatitinka Garšvos dvasinio turinio ir interesų. Iš to kyla ironiškas santykis su pasauliu ir savimi. Tradicinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) pralaimi, iškyla kitos dvasinės atramos: žmogiškoji savigarba, solidarumas su kenčiančiu, kūrybinis sąžiningumas, meilė. Škėmos žmogus ilgisi tiesos ir Dievo, bet nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės yra nuo jų atskirtas.

o Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva – emigrantas, it persodintas akacijos krūmas, sunkiai prigyjantis svečioje šalyje: tai Vakarų menininko tragedija, nes Niujorkas, vienas iš pasaulio megapolių, yra tarsi mašina (beje, kaip ir gamta), nuasmeninanti individą. Garšva tampa keltuvininku ir jaučiasi praradęs tapatybę, niekam neįdomus, nereikalingas, kaip koks Sisifas, dirbantis beprasmį darbą, nuolat ridenantis į kalną akmenį. Garšvos identitetą darbe paslepia keltuvininko uniforma, turinti numerį (skaičių) ir pirštinės, uždengiančios paveldėtą senelės žiedą, menantį 1863 m. sukilimą, - žmogus tampa skaičiumi, uniforma, bet ne individu. Individualybės praradimas Garšvai yra didžiausia tragedija.

o Garšva – ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.

o Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus), suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija.

o Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės jausmas, katastrofos nuojautos daro gyvenimą neįmanomą.

o Antanas Garšva yra protagonistas.

o Antanas Garšva serga neurastenija, skaudžiai išgyvena, kadangi dirba monotonišką ir nemėgstamą darbą. Jis jaučiasi nelaimingas, nes dėl ligos negali sukurti tobulo eilėraščio. Taip pat Garšva skausmingai aukojasi atstumdamas savo mylimąją Eleną.

Apie kūrybą:

Eilėraščiais Garšva ne tik aistringai siekia save išreikšti, kad įveiktų mirtį ir paliktų pėdsaką literatūros istorijoje, bet ir grumiasi su pasaulio banalybe, pasaulio absurdu.