Individo ir visuomenės santykis lietuvių literatūroje (Kristijonas Donelaitis, Henrikas Radauskas, Antanas Škėma)

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ individą apibūdina kaip atskirą žmogų, asmenį. Su kitais žmonėmis jį sieja daugybė ryšių, sudarydami visuomeninio gyvenimo pamatą. Jie veikia ir išoriškai reiškiasi per žmonių kuriamas bei ugdomas kultūros institucijas. Tad kultūra plačiausia šio žodžio prasme ir yra tai, kas mūsų gyvenimą padaro tikrai žmogišką ir atskiria jį nuo gyvūnijos pasaulyje tvyrančios tvarkos. Kiekvienas individas turi savo teises ir laisves. Tačiau kas atsitinka, kai individas nepaiso pareigų, ignoruoja visuomenės normas? Į šį klausimą bandysiu atsakyti remdamasi lietuvių literatūros klasikų Kristijono Donelaičio, Henriko Radausko ir Antano Škėmos kūryba.

                      Individo ir visuomenės santykį pirmasis vaizduoja Kristijonas Donelaitis didaktinėje poemoje „Metai“, kurioje atskleidžiama, jog kartojantis tiems patiems ratu bėgančio gyvenimo elementams nei naujovės, nei individualumas nėra pageidautini. Poetas kuria ne pavienį individą, o visos XVIII a. Rytų Prūsijos Vyžlaukio krašto lietuvių valstiečių bendruomenės vaizdą. Daugiausiai dėmesio poemoje skiriama būrams. „Viežlybųjų“ būrų paveikslai abstraktesni, neindividualizuoti – tai visuomenei priimtini doro gyvenimo pavyzdžiai. Jų gyvenimu, jų lūpomis autorius, pats būdamas pastorius, moko, kaip reikia dirbti, gyventi, taupyti, dėkoti Dievui. Jie atitinka moralės normas. Poeto nuomone, būras, individas visų pirma žemdirbys – gamtos dalis. Jis negali išsiskirti iš aplinkos, atsiskirti nuo žemės ir nuo ją dirbančios bendruomenės, nes prarastų būties pagrindus. Vienintelis jo mokslas ir didžiausia išmintis - išmanyti tų darbų tvarką. Tačiau poemoje vaizduojami ir neigiami personažai. Jie antivisuomeniški, todėl ryškesni, įsimintinesni. Šie labiau paklūsta savo prigimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms, todėl drąsiai pažeidžia jos gyvenimo tvarką – jie girtuokliai, triukšmadariai, tinginiai, nenuoramos bastūnai. Jie atspindi ryškų konfliktą tarp individo ir Vyžlaukio valsčiaus visuomenės. Konfliktas kyla dėl elgesio ir moralinių vertybių. Ryškus to pavyzdys – tinginys Slunkius. Kai pavasarį visi atkutę skuba į darbus, Slunkius apgailestauja, jog žiema baigėsi. Į baudžiavą jis vos traukia. Jam geriausia drybsoti ant krosnies.