Meninės išmonės ir istorinių faktų santykis lietuvių literatūros kūriniuose

Jau nuo antikos laikų apie istorines asmenybes yra rašomos knygos. Įvairūs karaliai, herojai, kunigaikščiai bei imperatoriai, pakeitę pasaulį ir palikę žymų pėdsaką po savęs, yra įamžinti epuose, poemose bei romanuose, kuriuose arba aukštinami arba kritikuojami jų nuveikti darbai. Skirgaila, Mikalojus Radvila Rudasis bei Martynas Mažvydas – vieni tokių asmenybių, kurių išgyvenimus bei darbus aprašė gabūs lietuvių autoriai. Rašytojai vaizdingai atskleidžia skirtingas savo knygų herojų gyvenimiškas patirtis ir leidžia skaitytojui pamatyti tautos herojus iš kitos – žmogiškosios pusės, kurioje išryškėja ir vidinės asmenybių dramos, jų klaidos bei kilnus gebėjimas bet kuriuo metu atlikti pareigą tautai. Taigi, remdamasi lietuvių literatūros pavyzdžiais ketinu papasakoti apie šių istorinių asmenybių paveikslą grožinėje literatūroje.

                             Renesanso laikotarpio autoriaus Jono Radvano lotynų kalba parašytame herojiniame epe „Radviliada“, Mikalojus Radvila Rudasis – XVIa. karvedys, Livonijos kare iškovojęs Lietuvai pergalę – vaizduojamas, kaip tobulas vadovas ir tautos gynėjas, puoselėjantis aukštas ir kilnias vertybes. Epo autorius kūrinyje primena lietuvių kilmės iš romėnų istoriją bei pasakojant apie Mindaugą, Gediminą bei kitus garbingus  valdovus, siekia pabrėžti, iš kokios garbingos giminės kilęs Radvila. Kaip ir Radvilos Rudojo protėviai, taip ir pats Radvila kūrinyje apibūdinamas kaip narsus, bebaimis ir didingas vadovas, kuris nepaisant savo gyvybės gina tautą ir jos žmones. Autorius taip pat atskleidžia veikėjo jausmus. Radvila sielojasi, kad jo gimtasis kraštas yra niokojamas, o karuose žūsta daug Lietuvos žmonių