Ar grožinės literatūros kūrinyje atpažįstami autoriaus biografijos faktai padeda suprasti kūrinį ar trukdo? Savo mintis pagrįskite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Nors yra sakoma, kad kūrėjų negalima tapatinti su jų sukurtais kūriniais, visgi reikia pastebėti, jog dauguma menininkų (t.y. rašytojų, dailininkų, kompozitorių) kurdami savo kūrinius paprastai remiasi asmenine patirtimi. Ne išimtis yra ir grožinės literatūros kūrėjai. Jų kūriniai mums gali atskleisti ne tik pasaulio kultūros paveldą, istorinius įvykius, realias visuomenės problemas, bet ir rašytojo vaizduotę bei asmeninę patirtį. Todėl kalbėdamas savo pasirinktąja tema noriu įrodyti, jog grožinės literatūros kūriniuose gana dažnai atpažįstami autoriaus biografijos faktai padeda geriau suprasti kūrinį. Tam, kad pagrįsčiau savo mintis, minėsiu garsiuosius lietuvių rašytojus Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį – Putiną, Antaną Škėmą bei jų romanus.

Mano manymu, rašytojo biografijos faktai gana dažnai papildo kūrinio prasmę, nes kaip yra rašęs vokiečių rašytojas Georgas Kristofas Lichtenbergas, „kokie žmonės, tokios ir jų rašomos knygos“. Juk geriau pažindami rašytoją, žinodami svarbiausius jo gyvenimo faktus, imame rimčiau vertinti patį kūrinį, jame keliamas problemas. Kaip pavyzdį, galima paminėti XX amžiaus pradžios bei vidurio rašytoją Balį Sruogą ir jo memuarinį romaną „Dievų miškas“. Kaip yra žinoma, Balys Sruoga minėtą kūrinį parašė po skaudžios patirties nacių koncentracijos stovykoje. Mat rašytojas Vokiečių okupacijos metais (1943 m.) už valdžiai neįtukusias politines pažiūras kartu su kitais lietuvių inteligentais buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos sovyklą. Ten jis praleido dvejus metus. Baliui Sruogai teko patirti badą, ligas, mirties grėsmę, fizines kančias ir pažeminimus. Visi tie išgyvenimai aprašyti jo romane „Dievų miškas“. Tame kūrinyje autorius, prisidengdamas ironijos kauke, papasakojo pačius skaudžiausius savo išgyvenimus, parodė, kokia žiauri ir žmogiškumą naikinanti sistema vyravo lageryje. Viename iš laiškų draugams Balys Sruoga prisipažino, kad tik juokas, ironija jam padėjo nepalūžti. Cituoju Sruogos žodžius: „Aš taip dažnai ašaras slepiu po šypsena, ir juo man skaudžiau- juo beprasmiškiau kvatojuos“. Be to, apie savo gyvenime susiklosčiusią padėtį, laiške žmonai Vandai rašė taip: „Aš esu įkaitas už mūsų tautą, ir šios aukos suvokimas palengvina man gyvenimą. Tai didelė garbė būti auka už tautą“. Taigi, Balio Sruogos biografijos faktai iš tiesų padeda geriau suprasti kūrinį, nes iš jo asmeninių laiškų ir pasisakymų suprantame, kodėl „Dievų miškas“ rašytas prisidengiant ironijos kauke, kas padėjo nepalūžti per tuos dvejus nelaisvės metus.