Žmogaus santykis su tėvyne lietuvių literatūroje

Šiandien, kai mūsų gretos tuštėja, norisi prisiminti, kad tėvynė - tai ne tik vieta, į kurią gerą sugrįžti - tai kur kas daugiau. Tėvynė - tai žmonės, kultūra, istorija, tradicijos, vaikystėje išnagrinėti miškai, išlakstyti keliukai ir pievos, žaidimų aikštelės, visa tai, kas padeda subrandinti mumyse žmogų. Nors su laiku ryšys su tėvyne blėsta, jis niekada neišnyksta galutinai, tai viso labo geresnio gyvenimo paieškos, kurios paskatina emigraciją ir t.t. Tačiau meilės ir ilgesio simfonijos iš krūtinės neišplėšia. Taigi, šiandien savo kalboje nagrinėsiu žmogaus santyki su tėvynę, o į pagalbą pasitelksiu  Maironį, S. Nėrį bei B. Sruogą.

Žmogus iš prigimties yra susietas su savo tėvyne. Tai viena svarbiausių vertybių, lemianti individo tapatybę, sujungianti su bendruomene – tauta. Todėl žmogus turi savo tėvynę saugoti, gerbti ir branginti. Būtent tai ir darė žymiausias XIX - XX amžiaus pirmos pusės patriotizmo ir meilės tėvynei skatintojas, poetas Jonas Mačiulis - Maironis. Maironis savo  kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko -XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios.