Žmogaus santykis su tėvyne lietuvių literatūroje

„Negalima gyventi be duonos, taip pat negalima gyventi be tėvynės, – teigia prancūzų poetas, dramaturgas Viktoras Hugo. Žmogus iš prigimties yra susietas su savo tėvyne. Tai viena svarbiausių vertybių, lemianti individo tapatybę, sujungianti su bendruomene – tauta. Todėl žmogus turi savo tėvynę saugoti, gerbti ir branginti. Būtent tai ir darė žymiausias XIX a. romantizmo poetas Maironis, padėjęs formuotis lietuvių tautinei savimonei, meilę tėvynei eilėraščiuose iškėlęs kaip svarbiausią tautos bruožą. Žmogaus santykio su tėvyne tema yra dažna lietuvių literatūroje, ypač tragiško likimo Lietuvos kūrėjų, išgyvenusių tevynės praradimą, darbuose. Svarbiausia ji tapo XIX–XX a., Lietuvai kenčiant okupantų priespaudą, persekiojimus. Šią temą ryškiausiai atskleidė neoromantikė poetė Salomėja Nėris, XX a. egzodo rašytojas Antanas Škėma. Visi trys autoriai savo kūriniuose atskleidžia artimą santykį su gimtuoju kraštu.Maironis – XIX a. pab.-XX a. I pusės patriotizmo ir meilės tėvynei skatintojas. Kūryboje aukštinęs Lietuvą, jos grožį, atskleidė glaudų ryšį su tėvyne. Piešdamas Lietuvos peizažą, Maironis išreiškia susižavėjimą gimtojo krašto gamta. Eilėraštyje „Lietuva brangi“ lyrinis subjektas gėrisi tėvynės gamta: „puikūs slėniai sraunios Dubysos“, „miškais lyg rūta kalnai žaliuoja“. Jam suteikia džiaugsmą „kai vyturėlis/Jaukiai pragysta“, „ar saulė leidžias“ ir „vakarėlis/Ramumą neša“. Eilėraščio lyrinis „aš“ išreiškia pagarbą tėvynei, prisimena jos garbingą praeitį: Graži tu, mano brangi tėvyne,Šalis, kur miega kapuos didvyriai:Graži tu savo dangaus mėlyne!Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.Nenutraukiamą ryšį su tėvyne vaizduoja kitas Maironio eilėraštis „Kur bėga Šešupė“. Lyriniam subjektui Lietuva yra ten, „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“. Lietuviai jam yra „broliai artojai“, vadinasi, patys artimiausi žmonės. Net jeigu „giedros išaušta pavasario dienos“, „ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę“, tėviškė „graži visados“. Eilėraščio žmogui Lietuva yra „matulė“, ji apibūdinama epitetais: „gražiausia, maloniausia“, „brangiausia pabočių šalis“. Lietuva jam – atsiminimų šalis: „Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!“. Šis eilėraštis rodo, koks artimas ryšys sieja lyrinį subjektą ir tėvynę. Eilėraštyje „Užtrauksme naują giesmę“ lyrinis subjektas nusiteikęs kovingai, skatina kitus nepasiduoti, mylėti Lietuvą: „Uždekim meile sau krūtinę!/Į kovą stokim milžinais“. Eilėraščio žmogus kreipiasi į jaunimą, kaip į pačius artimiausius žmones, sakydamas „broliai“, „vyrai“. Jis skatina drąsiai užtraukti „naują giesmę“, nes tada „Pakils nauja tėvynė!“. Taigi, Maironio poezijoje atskleidžiamas nepaprastai artimas ir glaudus ryšys su Lietuva.