Ką gali juokas? (Balys Sruoga, Jurgis Savickis, Antanas Škėma)

Juokas dažnai įvardijamas kaip ilgo gyvenimo garantas. Juk tai jis praskraidina nuotaiką, leidžia į gyvenimą pažvelgti lengvabūdišku žvilgsniu, atitolti nuo problemų, kurios vargina ir atima jėgas. Vis dėlto vieni pasakytų, kad juokiasi tik tie, kuriems stinga rimtumo, kurie nesupranta pasaulį varginančių negandų masto ir svarbos. Tačiau vargu ar jie įžvelgia tikrąją juoko, pasireiškiančio įvairiomis formomis, galią: tai savotiškas ginklas, leidžiantis nepalūžti mirties akivaizdoje, iš tolo kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį bei neprarasti vertybių svetimame pasaulyje.

Pirmiausia, ironiškas požiūris į dehumanizuojančius, mirtį sukeliančius reiškinius suteikia individui galimybę išlikti savimi, išlikti žmogumi. Mirtis – vienas labiausiai gąsdinančių dalykų, su kuriuo susidūrus sukausto begalinė baimė, kuri gali pastūmėti mus padaryti viską, kad išgyventume, o į tai įeina net virtimas gyvuliu ir kitų gyvybės negerbimas. Būtent juokas atitolina žmogų nuo žiaurumo, nes į įvykius jis ima žvelgti iš tam tikros distancijos, su užslėptu pasipiktinimu, kuris ir sulaiko nuo sužvėrėjimo. Analogišką situaciją vaizduoja XXa. pirmosios pusėslietuvių rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“. Šiame kūrinyje sudėti paties autoriaus išgyvenimai vokiečių koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metu. Romano pasakotojas ir kartu pagrindinis veikėjas, profesorius, detaliai nusako Štuthofo lagerio gyvenimą, būtį.