Nerimas dėl žmogaus būties Jurgio Savickio kūryboje

Savickiui ir kitiems modernistams būdingas požiūrio į žmogaus būtį. Būtis ar, teisingiau, žmogaus susidaryta savo būties samprata čia atsiskleidžia kaip netikra, nepatikima, iliuzinė. Manei esąs vienišas, neturįs artimų žmonių, tačiau turėjai šeimą. Atgavai vaiką, kuris galėtų įprasminti tavo gyvenimą, tačiau jo niekada daugiau nebepamatysi. Vienatvė, likimo nenuspėjamumas, nuolat besikaitaliojančios jo spalvos, būties paslaptingumo ir pilnatvės pajauta gaubia šią išoriškai nesudėtingą novelę. Simbolinę, filosofinę potekstę joje padeda kurti aplinkos „scenovaizdžio“ detalės: jūra, laivas, kalnai, pajūrio smiltimis žaidžiantis vaikas yra nuo senovės žinomi žmogaus likimo nepastovumo, gyvenimo kelionės, akistatos su būties begalybe ir žmogaus menkumo prieš visagales jos jėgas simboliai.


Jurgis Savickis - ryžtingiausias XX a. Pradžios lietuvių prozos atnaujintojas. Jis labiausiai nutolsta nuo įprastinio kaimiško to meto lietuvių literatūros pasaulėvaizdžio ir nuo realistinės bei romantinės literatūros tradicijų. Naujojoje lietuvių literatūroje Savickio dėka atsiranda miesto, aristokratiškos kultūros temos, jis sukuria rafinuotą, elegantišką, netikėtomis intonacijų bei prasmių sandūromis žaižaruojantį stilių. Jurgio Savickio prozoje nauja tai, kad atsisakoma patikimo, visažinio pasakotojo, tekstas tampa daugiareikšmis, gausu kultūrinių asociacijų, užuominų bei poteksčių. Galima sakyti, kad su Savickiu į lietuvių literatūrą įžengia moderniosios civilizacijos žmogus – ironiškas, skeptiškas, paveiktas veržlaus, kintančio gyvenimo, tačiau kartu gyvai jaučiantis grožio, kultūros, tvirtų etinių žmogaus gyvenimo pamatų vertę, besiilgintis pastoviųjų žmogiškų vertybių.