Žmogaus dvasingumo atskleidimas J. Biliūno kūryboje

Žmonės J. Biliūno kūryboje žavi dvasingumu: tai ir gerumas, atlaidumas, ir užuojauta silpnesniam (o tas silpnesnis gali būti ir žmogus, ir senas nebereikalingas šuo, ir maža katytė). Dvasingume telpa ir tauri J. Biliūno meilė žmogui, pasiaukojimas. Rašytojo žmogus net patyręs skriaudą, šiurkštumą supranta ir atleidžia. Toks yra tėvas novelėje ,,Lazda". Tėvas patiria smurtą, paniekinimą, bet kilniadvasiškai atleidžia savo skriaudėjui - priima gyventi tą patį dvaro prievaizdą, kuris mušė jį lazda.

J. Biliūno žmogus nemoka keršyti, net nesmerkia tų, kurie padarė moralinę skriaudą.