Skriauda ir kaltė Jono Biliūno kūryboje

Ryškiausias šios temos J. Biliūno kūrinys — apsakymas „Ubagas".

Turėk jautrią širdį ir žvelk į kito žmogaus širdį — tai J. Biliūno, kaip rašytojo, moralinė programa. Jo paties širdies jautrumas suteiktas pasakotojui, turinčiam ir biografinių rašytojo bruožų. Pasakotojas nesislepia, jis kalba ir apie save (sergantis, sunku alsuoti, gera tėviškėje iš toli sugrįžus, ramu šventadienio rytą); jis tarsi kviečia būti atvirą ir savo pašnekovą, aprašomų įvykių dalyvį. Pasakojama pirmuoju asmeniu, tarsi liudijant, tarsi patikinant to, kas vyksta, tikrumą. Tai suinteresuotas pasakojimas. Suinteresuotumas itin jaučiamas, kai kalbama apie neteisybę, skriaudą, kaltę.

XX a. pradžios literatūroje gana daug varganų, ligotų, bedarbių žmonių, gyvenančių iš išmaldos, einančių per žmones, nešiojančių žinias ir apkalbas. Apsakyme „Ubagas" rašytojo dėmesys sutelktas į kitokį, ne tokį kaip kiti ubagą. Petras Sabaliūnas elgetauja ne dėl kokios įprastos nedalios (gaisro, ligos), o dėl to, kad jį iš prižiūrėtų, turtingų namų išvaro sūnus. Pirmuosius tokio kitokio ubago žingsnius ir stebi rašytojas.

Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjo jisai didelių lazdų, geležiniais galais, su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsų ubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinąs per pečius krepšį, teisybė, visai dar dyką.