Nereikalingo žmogaus drama J. Savickio novelistikoje

Jurgis Savickis – XX amžiaus pradžios lietuvių diplomatas ir modernistinės krypties rašytojas. Lietuvių literatūroje panaudojęs daug naujų kūrybos elementų, vaizduojantis žmogų kitaip, nei prieš tai vaizdavę Lietuvos rašytojai, J. Savickis dar žinomas kaip vienas pirmųjų prozos reformatorių. Kaip teigia Dalia Striogaitė, žinomas Lietuvos rašytojas „pakreipė lietuvių literatūrą nuo lokalinės žiūros, visuomeninės ir moralinės problematikos, nuo etniškumo bei kitų konvencionalumų link Vakarų kultūros ir drąsaus atsinaujinimo, įdiegė išskirtinį šiuolaikiškumo, estetiškumo, elegantiško stiliaus pojūtį. „J. Savickio kūrybos neįmanoma įsprausti į vienos literatūrinės mokyklos rėmus: ekspresionizmas čia susipynęs su impresionizmu, simbolizmu, bet vis dėlto dominuoja pirmasis – ekspresionizmas.“  Ši literatūros srovė paskatino rašytojus plėtoti naujas temas, pasaulį vaizduoti kitaip, nei ligi tol jis buvo vaizduojamas. Kaip teigia D. Sauka, „gyvenimą ne atvaizduoti, o formuoti! – taip įsivaizdavo savo uždavinį ekspresionistai.“ Dėl to įdomu, kaip J. Savickio novelėse vaizduojamas nelaimingas žmogus ir kokias moralines kančias išgyvena šis kitų atstumas individas?

Kiekvienas žmogus savo dramą išgyvena skirtingai. Tik J. Savickis savo novelėse veikėjus vaizduoja kaip laisvus žmones, gyvenančius tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiančius neprognozuojamai, dažnai jie valdomi nenuspėjamo likimo arba savo prigimties impulsų – aistros, instinkto. Pasak D. Striogaitę, novelių veikėjų „būtis užpildyta dykinėjimu ir reformų dvasia.