Kokia turi buti dvasiškai laisvo žmogaus laikysena prievartos pasaulyje?

Ką reiškia būti dvasiškai laisvu žmogumi? Žmogumi, kuris nebijo tikėti? Žmogumi, kuris nebijo išsakyti savo mintis? Gal žmogumi, kuris, kopiantis karjeros laiptais, nepraranda padorumo ir savigarbos? Žmogumi, kuris nebijo vidinių demonų ir gyvenimo išdaigų? O gal tiesiog žmogumi, kuris nepaklūsta bandos jausmui?Mes gyvename laisvoje visuomenėje, gyvename tokiais laikais, kai galime laisvai reikšti mintis, nuomonę, nesvarbu, ar ji gera ar bloga, galime rinktis tikėjimą, nors jis priperšamas jau vaikystėje, taip pat galime atiduoti balsą už savo pageidaujamą valdžią, nors reikalui esant tie balsai nutildomi pinigų maišais. Taip, teisingai, šiais laikais bijome ne kulkos ar aštraus kardo, o visuomenės, kuri, nors ir nežeidžia fiziškai, bet duria tiesiai į širdį ir protą. Tik dvasiškai laisvas žmogus gali išgyventi su tokiomis žaizdomis. B. Sruogos kūrinyje „Dievų miškas“ gausiai vaizduojamos žiaurios smurto ir prievartos scenos, protu nesuvokiama „sistema“, ypatinga nepagarba gyvybei ir žmogui- tai yra prievartos pasaulis praeityje. Dabartinis prievartos pasaulis yra kitoks, ne toks agresyvus ar akivaizdus. Prievarta šiais laikais yra daugiau psichologinė. Apranga, išvaizda, gyvenimo būdas- jai esi kitoks nei visi, tuomet tampi atstumtasis, keistuolis, „nevykėlis“. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog reikia tokiu ir būti, nes dvasiškai laisvas žmogus ramiai išklausys visas nuomones, tačiau jos neprasiskverbs iki žmogaus širdies.