„Stojiška laikysena atspindi žmogaus charakterį“ (Balys Sruoga, Jonas Biliūnas)

„Gyvenimas kartais nelengvas, bet galėčiau už daug ką jam padėkoti“, - teigė Viljamas Polas Jangas, XX amžiaus kanadiečių rašytojas. Iš esmės galima sutikti su šiuo teiginiu, nes gyvenime reikia įveikti daug kliūčių, po kurių tampame stipresniais nei prieš tai. Neretai sakoma, jog žmogus supranta tikrąją gyvenimo prasmę tik ką nors praradęs ar patyręs skaudų gyvenimo įvykį. Asmenybės laikysena tokioje situacijoje yra išties trapi – bet kuriuo momentu galima tarsi prarasti savo asmenybę, kurioje per gyvenimą susikaupia visos vertybės, jausmai ir išgyvenimai. Šiuos svarbiausius aspektus galima įžvelgti Balio Sruogos memuarų knygoje „Dievų miškas“ bei Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“.

                 Stojišką bei stiprią asmenybę, gebančią išlikti net ir nežmoniškomis sąlygomis, pavaizdavo Balys Sruoga, XX amžiaus pirmos pusės moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas, memuarų knygoje „Dievų miškas“. 1943 metais prozininkas kartu su kitais lietuvių inteligentais buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Lenkijoje. Mintis parašyti memuarinį kūrinį autoriui kilo dar kalint Štuthofe. Nepaisydamas silpnos sveikatos, artimųjų ilgesio, Balys Sruoga vėl pasinėrė į literatūrinį darbą – gydydamasis sanatorijoje Birštone per du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Deja, romanas, parašytas Stalino laikais, nebuvo išleistas, nes sovietinė valdžia rankraštinį tekstą kritikavo – neva autorius šaiposi iš nacių aukų, nerodo pasipriešinimo kovos. Todėl „Dievų miškas“ pasiekė skaitytojus tik praėjus dešimčiai metų po rašytojo mirties.