Pasakotojo ironijos prasmė Balio Sruogos ir Antano Škėmos kūriniuose

Ironija yra paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Tai meninė priemonė, dažnai randama publicistikoje, grožinėje literatūroje, ne rečiau – gyvenime. Ironiškai kalbame norėdami linksmai pasijuokti iš kito žmogaus ydų ar įpročių, tačiau ironija ne visada yra švelni. Dažnai ji pasitelkiama kaip ginklas norint įžeisti, apsiginti ar būna puiki priemonė neišsižadėti įsitikinimų atvirai neišsakant savo požiūrio. Šiandien savo kalboje pristatysiu pasakotojo ironijos prasmę B. Sruogos romane „Dievų miškas“ ir A. Škėmos romane „Balta drobulė“.

Balys Sruoga yra vienas žymiausių lietuvių rašytojų, poetų, prozininkų, dramaturgų, kritikų, literatūros ir tautosakos tyrėjų, kurio literatūrinis palikimas stebina ir įvairove, ir menine skvarba. Memuarų knyga „Dievų miškas“, parašyta 1945-aisiais netrukus po grįžimo į Lietuvą, atskleidžia rašytojo patirtis „lagerinėje visatoje“. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, kad memuaruose vyrauja ironiškas tonas. Ironijos „ežio dygliai“ Sruogai buvo priemonė suvaldyti šokiruojančius išgyvenimus, išlaikyti savigarbą, buvo „skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus“. Ironija – pastanga išlikti žmogumi bet kokioje situacijoje, nepasiduoti niokojančiam lagerio poveikiui. Jai būdinga ir kaukės, apsimetimas. Teatro žmogui Sruogai šitai buvo artima, juo labiau kad lageryje, kur kalinys visiškai priklausomas nuo valdžios, viena atvira pastaba galėjo turėti lemtingų padarinių. Paties Sruogos patirtos kančios, pažeminimai taip pat perteikiami su ironiška litote ir tai skaitytoją veikia stipriau nei atviras skundas ar savęs gailėjimasis: „[...] kojos mano buvo kaip tyčia sutinusios ir žaizdomis apaugusios. Su tokiomis kojomis balandžio mėnesį dvylika valandų vandeny iškrutėti – kažkaip baisiai jau neįdomu“. Neigiamas pasakotojo požiūris į lagerio prižiūrėtojus esesininkus parodomas ironiškai juos vadinant „narsuoliais“, „karžygiais“, prižiūrėtojo Majerio skonis statyti kartuves šalia Kalėdų eglutės vadinamas „pavyzdingu“. Tokie antifraze vadinami apibūdinimai pabrėžia pasakotojo pašaipą ir visišką pasmerkimą. Iš lagerio prižiūrėtojų šaipomasi vartojant deminutyvines formas, jie vadinami „galvažudėliais“, „banditėliais“. Piešdamas lagerio vadovų portretus rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską; prižiūrėtojų biografijos, būdo bruožai, iškrypusios psichikos formos perauga į totalitarinės sistemos, sukūrusios žmogų naikinančius lagerius, pasmerkimą. Ironiškas požiūris neišnyksta ir kalbant apie nelaimingus kalinius bei apie save. Gailią šypseną pasakotojui kelia kalinių bandymas prisitaikyti prie nužmoginančios lagerio aplinkos, save jis ironizuoja kaip poetą, lyriką, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą, dirbantį beprasmiškus darbus, pasišaipoma ir iš kūrybos, kuri neišgelbsti nuo žiaurumo ir niekšybių.