Žmogaus prigimties dualizmas

Žmogus yra viena iš sudėtingiausių būtybių visatoje. Ypatingas mūsų mąstymas, emocijos ir atsakingumas skiria mus nuo kitų gyvų organizmų. Dažnai žmogus elgiasi vienaip, bet galvoja ir jaučia visai kitaip. Tuomet jo viduje vyksta dvasinė kova: asmenybė mąsto, kaip gyventi, ir šios mintys prieštarauja viena kitai. Ar galima teigti, jog žmogaus prigimtis yra dualistinė?

Be abejo, kiekvieno žmogaus dvilypumą parodo jo pasirinkimas tarp pareigos ir norų. Labai dažnai mūsų emocijos neatitinka rodomų veiksmų, tai yra to, ką pastebi aplinkiniai, o jausmai būna nuslopinami ir pamirštami. Gyvenime nuolat pasitaiko tokių situacijų, kai žmogaus pareiga ir atsakingumas nusveria jo svajones ir poreikius. Tarkim, aukščiausių valdžios atstovų, tokių kaip prezidentai, pareiga yra rūpintis šalimi, o ne savimi. Už asmeninių norų įgyvendinimą jiems daug svarbiau atsakingumas už tautiečių gerovę. Tokių situacijų galima rasti ir literatūroje, o ypač dramos kūriniuose, kuriems būdingas vidinis konfliktas. Pavyzdžiui, XX amžiaus lietuvių dramaturgo Vinco Mickevičiaus-Krėvės tragedijoje „Skirgaila“ valdovą yra ištikusi vertybių krizė. Atsakingas, ryžtingas ir valingas kunigaikštis kovoja už valstybės interesus bei Lietuvos gerovę. vidinėje kovoje vienas kitam prieštarauja valdovo ir žmogaus mąstymai. Būtent dėl pareigos ir norų priešpriešos galima pasakyti, kad žmogaus prigimtis yra dualistinė.