Žmogaus prigimties prieštaringumas Lietuvos literatūroje (B. Sruoga, V. Mykolaitis - Putinas, Šatrijos Ragana)

Žmogaus prigimties prieštaringumas gana dažnai yra apmąstomos kai kurių lietuvių rašytojų kūryboje, nes žmogus iš prigimties yra dvilypė asmenybė, kuriai būdingi vidiniai konfliktai, kuri nuolat atsiduria pasirinkimų kryžkelėje. Balio Sruogos istorinė kronika ,,Milžino paunksmė“ vaizduoja vienišą ir nelaimingą karalių Jogailą, Vinco Mykolaičio –Putino poezijos rinkinio ,,Tarp dviejų aušrų“ lyrinis subjektas sielos polėkio ir realybės, o romano ,,Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas - kunigo ir poeto pašaukimo. Be to, Šatrijos Raganos apysakos ,,Sename dvare“ mamatė Marija kankinasi negalėdama suderinti savo pomėgių ir įsipareigojimų šeimai.

                      Žmogus iš prigimties yra dvilypė asmenybė, nuolat išgyvenanti vidinius konfliktus, nes sielos troškimai ne visada dera su realiuoju gyvenimu. Tokia situacija kuriama Balio Sruogos istorinėje dramoje ,,Milžino paunksmė“, kuri  buvo parašyta Vytauto Didžiojo 500-tųjų mirties metinių proga paskelbtam literatūros konkursui. Deja, kūrinys komisijos pripažintas „neleistinu šlamštu“, nors vėliau buvo teigiamai įvertintas. Nors dramoje daug kalbama apie Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo galybę, tačiau jis išvis nepasirodo nei vienoje dramos  scenoje, o veiksmas sukasi apie karalių Jogailą. Būtent jo charakteris atskleidžia žmogaus prigimties prieštaringumą. Kūrinyje Jogaila parodomas kaip nelaimingas žmogus, kuris nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, todėl lenkų bajorai jį dažnai apgaudinėjo, liepdami pasirašyti ne tai, ką jam perskaitė. Valdovas Jogaila yra sena ir kenčianti asmenybė, kuriai „dengia galvą karūna”, tačiau jis jaučiasi kalinys ir juodas vergas. Ryškiausiai jo kančia atsiskleidžia kalbant su riteriu Sieščencu: „parduos tave su sąžine, su siela/ už menką pinigą, už žemės šiukšlę./ Tau įsakys, ką tu turi daryti./ Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti..../ Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.“