Žmogaus prigimties prieštaringumas vaizduojamas literatūroje (Johanas Volfgangas Gėtė, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Mačernis)

Žmogus yra vienas sudėtingiausių organizmų žemėje. Žmogaus prigimtis liepia alkaniems kovoti dėl maisto, išsekusiems stengtis pailsėti, o ištroškusiems ieškoti vandens, tačiau nuo senų laikų žmogus suvokė, kad prigimtis yra daug daugiau nei tik instinktai. Žmogaus prigimtis yra dvilypė ir ji skatina vidinę kovą, tarp skirtingų asmenybės pusių, o tai apsunkina gyvenimą daugeliui. Suprasti žmogaus prigimties pobūdį, egzistencinių klausimų esmę rūpėjo daugeliui filosofų ir rašytojų kartų.

Žmogaus prigimties prieštaringumas dažnai trukdo atrasti savo tapatybę, be kurios žmogus nesugeba susikurti gyvenimo, patenkinančio jo vidinius poreikius. Ypač šiais laikais, be aiškiai suformuotos tapatybės, sociume funkcionuoti yra sudėtinga. Įgytasis (pasiektasis) statusas tampa vidine asmenybės dalimi, o tai lemia jos elgesį visuomenėje. Ši problema yra gana aiškiai atskleidžiama romane „Altorių šešėly“, kurio autorius Vincas Mykolaitis-Putinas, taip pat skaudžiai išgyvenęs kunigo ir poeto nesuderinamumą, rašė apie nesugebėjimą išspręsti dviejų priešingų jėgų, konfliktuojančių sieloje, problemą. Šiame XX amžiaus romano, kuris tuo laikotarpiu buvo didžiausia literatūrinė ir visuomeninė sensacija, centre - poeto kunigo Vasario asmuo, kuris kunigų seminarijoje, supranta, kad turi talentą ir gali būti poetu, tačiau šis pasirinkimas reikštų kunigystės išsižadėjimą. Jis jaučia, jog jo prigimtis nesiderina su kunigo pašaukimu, bet neturi pakankamai valios iš karto nutraukti ryšius su kunigo pareigomis. Pasirinkdamas kunigo kelią jis patenkintų tėvų lūkesčius, tačiau pats būtų nelaimingas, o rinkdamasis poeto kelią, jis tarnautų tikrajam savo pašaukimui, tačiau liktų kaltas tėvų akivaizdoje.