Žmogaus prigimties prieštaringumas lietuvių literatūroje

Prigimtis – tai įgimtos savybės. To, kas įgimta – pakeisti negalime , kad ir kaip to norime. Tiesa, yra modernus būdas modifikuoti savo genofondą ir taip keisti savo prigimimą – tačiau, tai būtų tik viso labo lašas jūroj, siekiant pakeisti mūsų esybę iš pagrindų. Savo dvasinės plotmės, kaip bebūtų gaila, nesame pajėgūs modifikuoti. Štai todėl yra svarbu pažinti save, savo galimybes, pašaukimą bei potraukius ir susikoncentruoti ties tais dalykais, kurie yra artimi mūsų prigimčiai. Gamtoje prigimties faktorius labai ryškiai išreikštas – žuvį priversti kopti į medį negalėtume, kad ir kaip to norėtumėme. Būtent šiuo faktoriumi turėtų vadovautis ir visa žmonija, norėdama pasiekti geriausių rezultatų. Kaip bebūtų gaila, suvokti , kas aš esu , žmogui yra kur kas sunkiau. Žmogus – unikalus organizmas, turintis galybę gebėjimų, iš kurių reikia atsirinkti tobulintinus bei galimybę sąmoningai mąstyti, tai reiškia – ir sąmoningai pasirinkti gyvenimo kelią. Svarbu paminėti, jog labai dažnai esame priklausomi nuo mus supančios aplinkos, tad mūsų pasirinkimai bei gyvenimo kelias – taip pat. Iš čia ir iškyla žmogaus prigimties prieštaringumas – mūsų polėkių sankirta su aplinkinių ekspektacijomis. Šis savotiškas dvasinis maištas literatūroje , kaip tema, iškilo jau Viljamo Šekspyro „Hamlete“ , kurio pagrindinis veikėjas Hamletas pagarsėjo savo iškelta legendine dilema – „Būti ar nebūti“  Taigi, savo kalbėjime kalbėsiu apie žmogaus prigimties prieštaringumą skirtingų epochų lietuvių literatūroje bei remsiuosi Antano Škėmos ir V.M.Putino kūryba.