Žmogaus prigimties prieštaringumas Lietuvos literatūroje

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis yra pasakęs: „<...> reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.“ Šie žodžiai parodo, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime turi ieškoti šviesos ir gėrio ir tik tai jam suteiks pilnatvės jausmą. Žmogus yra sukurtas tam, kad į pagalbą pasitelkęs pačias įvairiausias priemones pasiektų savo išsikeltus tikslus ir būtų laimingas. Dažnai yra sakoma, jog gyvenime nėra nieko neįmanomo, kad užtenka tik didelio noro siekiant savo užsibrėžtų tikslų, tačiau ar tai visuomet pasiteisina? Ar žmogus iš tiesų bet kokiomis aplinkybėmis gali išpildyti savo svajones ir būti laimingas? Manau, kad pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriems tai nepasiseka, kuriems nepavyksta eiti iki galo, nes būna tiesiog per sunku. Kyla klausimas – kas priverčia žmogų atsisakyti savo svajonės, kas jam pastoja kelią? Atsakymas paprastas: žmogaus prigimtyje glūdi daugybė prieštaringų įsitikinimų, todėl jis ne visuomet geba pasirinkti tą sprendimą, kuris padėtų pasiekti laimę. Įdomu, kaip žmogus jaučiasi, kai jo sieloje tarpusavy kovoja du visiškai skirtingi įsitikinimai. Savo kalboje pristatysiu, kaip lietuvių literatūroje yra vaizduojamas žmogaus prigimties prieštaringumas.