Žmogaus būties prieštaringumo interpretacijos lietuvių literatūroje

Žmogaus būtis – buvimas kartu su kitais asmenimis, individais, lemia santykį tarp to koks turi būti norimas pasaulis. Būties problema – tai vienas iš pagrindinių ir svarbiausių filosofijoje formuluojamų klausimų. Būties klausimas aktualus svarbiausioms žmogaus gyvenimo problemoms, sprendžiant gyvybiškai svarbius klausimus, mąstant apie pasaulį. Žmogus dažnai susimąsto apie savo gyvenimą ir bando jį lyginti su praeities ir ateities kartų gyvenimu, taip bandydamas palyginti kaip skyrėsi žmonių apmąstymai apie būtį tam tikrais laikotarpiais. Šiandien savo kalboje perteiksiu, koks yra žmogaus būties prieštaringumas lietuvių literatūroje. Remsiuosi: J. Kunčino, Jurgio Savickio ir M. Ivaškevičiaus kūryba.

J. Savickio novelėje „Vagis“ novelės pasaulėvoka ir žmogaus būties samprata pesimistinė: kaip jau „senos gadynės pasakose“ nusakyta, plėšikai vagia arklius, žmonės juos pagauna ir kankina; pabaigoje vagis pagaunamas ir kankinamas vėl. Pasaulis atsiskleidžia kaip nepabaigiamas, cikliškas smurto srautas, novelė – kaip smurto mitas. Ironija Savickio raštuose gimsta iš gilių, pirminius būties potyrius ir esmingiausius žmogiškus ryšius paliečiančių egzistencinių išgyvenimų. Savickio ironija kartu atlieka ir savotišką pozityvų darbą: buities banalume atskleidžia būties „misteriją“; išgrynina ir įtvirtina tam tikrą veikėjo ir skaitytojo laikyseną. Savickio laiškų, o ir visos kūrybos fundamentalumą lemia tai, kad jų dėmesio lauke nuolatos, tegul išoriškai ir nerimtai, išlaikomi svarbiausi žmogaus būties klausimai: gyvenimas ir mirtis; laikas; meilė. Viena iš būdingiausių situacijų trečiojo dešimtmečio Savickio novelių rinkiniuose – iliuzijos ir realybės neatitikimas; jis paprastai atsiskleidžia kaip žmogaus egzistencinės vienatvės būsena ir būties trapumo pajauta („Užburtos jachtos“, „Tėvas“, „Motina“). Būties atramų ir žmogiškų ryšių netikrumo patirtį dažnai palydi ironiškas pasakotojo žvilgsnis („Užburtos jachtos“, „Velnio šeinė katarinka“).