Istorinių aplinkybių paveikto žmogaus likimas lietuvių literatūroje.

Anri de Monterlanas kadaise pasakė, jog „Istorija – nuolatinė pjesė, kurią vaidina vis nauji aktoriai.“ Kaip kiekvieno žmogaus, taip ir pjesėje kiekvieno veikėjo laukia skirtingas likimas – vieniems gyvenimas klostosi sėkmingai, kitiems lemtis negaili sudėtingų išbandymų, tad dramos kūrinys nuo realybės mažai tesiskiria. „Nauji aktoriai“ gali pakeisti pjesės nuotaiką, jos siužetą, o nauji žmonės pasaulyje keičia santvarką, praskaidrina kasdienybę. Būtent todėl kiekviena epocha išsiskiria tik tam laikotarpiui būdingais politiniais įvykiais, meno srovėmis ar unikaliomis asmenybėmis, kitaip tariant, istorinėmis aplinkybėmis. Istorija, jos palikimas, įvykiai, vienaip ar kitaip pakeitę valstybių ar pavienių asmenų likimus, emocinę būklę, neužsimiršta, visa tai dažnai ne tik perduodama iš lūpų į lūpas, bet ir įamžinama. Bene geriausiai istorija iš jausminės pusės perteikiama mene: kino ekranuose, teatro spektakliuose, architektūroje, dailėje, muzikoje, tačiau kone pati įtaigiausia meno šaka yra literatūra. Praeitimi kaip įkvėpimo šaltiniu remiasi ne tik užsienio autoriai, pavyzdžiui, Erichas Marija Remarkas, bet ir lietuvių kilmės literatai: Rūta Šepetys, Balys Sruoga, Jonas Biliūnas. Tad kaipgi susiklosčius netikėtoms istorinėms aplinkybėms besikeičiantis praeities žmogaus likimas aprašomas mūsų tautiečių literatūroje?

                             Maištaudama prieš valdžią, savivaliaujančią valstybėje, tauta tikisi geresnių gyvenimo sąlygų, teisybės, tačiau neretai sukilimai atneša tik skaudžių netekčių, sugriauna šeimas, jaunų žmonių ateitį. Vienas žinomiausių sukilimų Lietuvos valstybės istorijoje įvyko 1863-1864-aisiais metais, kuomet Lietuvos gyventojai maištavo prieš carinės Rusijos valdžią, okupavusią šalį ir valstiečius laikiusią baudžiavoje.