Sovietmečio žmogaus patirtis lietuvių literatūroje (J. Kunčinas, S. Šaltenis)

Sovietų sąjunga veikė Lietuvos menininkus, poetus. Tie, kurie tylėjo, buvo smerkiami, lyginami su valdžios priešais, o rašantiesiems buvo keliami dideli reikalavimai, pažeidžiantys teisę į žodžio laisvę ir nuolat rodomos jų ,,ideologinės klaidos“. Valdžia suformulavo uždavinius visai lietuvių literatūrai: smerkti kitas valstybes, laikyti jas priešėmis, nekęsti fašizmo, nacionalizmo bei kapitalizmo, šlovinti Staliną bei visą komunistų partiją, teigti gražias ideologijas apie šviesų rytojų. Galima teigti, kad sovietų valdžia turėjo didžiulį poveikį lietuvių literatūrai. Grąsinimai susidorojimu, pastovūs reikalavimai, suformavo melagingą bei bejausmę literatūrą, kuri buvo ne tik be išliekamosios vertės, bet ir be jausmų. Ne visi lietuvių rašytojai visiškai pasidavė sovietinei valdžiai ir visaip ieškojo būtų žmonėms pasakyti tai, ką iš tiesų galvoja ir jaučia.Tai puikiai iliustruoja J. Kunčino ir S. Šaltenio kūryba.Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui. Kai atsivėrė galimybė viešai kalbėti apie ankstesnį laikotarpį, tai labai produktyviai darė ir Jurgis Kunčinas – jo kūryboje ypač ryški anų laikų inteligento valkatystės tema. „Glisono kilpoje“ daugiausia vaizduojamas praėjusio amžiaus septintas dešimtmetis, o „Tūloje“ ir „Bilėje“ persikeliama jau į devintą dešimtmetį. Konfliktai su teisėsauga ypač išryškina tų laikų specifiką. Problemų su policija, žinoma, kartais turi ir šiandieniniai valkatos, bet totalitarinėje santvarkoje vadinamasis veltėdžiavimas buvo oficialiai įrašytas į Baudžiamąjį kodeksą. Tokia buvo tikrovė – juk garsiausias Sovietų Sąjungos pilietis, nubaustas už veltėdžiavimą laisvės atėmimu, irgi buvo rašytojas – Josifas Brodskis, vėliau tapęs Nobelio premijos laureatu. „Glisono kilpos“ veikėjas Jeronimas Jaras konstatuoja: „Nakvodamas <…> apleistoje, negyvenamoje palėpėje – niekieno žemėje, tu visuomet kelsi teisėtą įtarimą – iš kur atsiradai. O nugabenę ten, tvarkdariai viską išsiaiškins taip, kaip jiems patogiau.“ Paprasti valkatos, žinoma, nekėlė sistemai didelės grėsmės, tad su jais kovojama buvo ne visada vienodai aktyviai – veikiau bangomis, vajais (tokie suaktyvėjimai sovietinei valdžiai buvo būdingi ir kitose srityse). Valkatų gyvenimas ypač pasunkėjo pirmoje devinto dešimtmečio pusėje, J. Andropovo valdymo laikais, kuriuos J. Kunčinas vaizduoja romane „Bilė ir kiti“.