Vidinių žmogaus išgyvenimų vaizdavimas lietuvių literatūroje

Šiandien kalbėsiu tema: „Vidinių žmogaus išgyvenimų vaizdavimas lietuvių literatūroje“. Būtent tokią temą mane paskatino pasirinkti labai paprastas dalykas – skaudi šiandienos realybė. Jei tik atidžiau apsidairytume, mes aplink save pamatytume daugybę laimingų, besišypsančių, rodos, niekada gyvenimu nesiskundžiančių žmonių. Bet... Kas sakė, kad jiems širdyje iš tikrųjų gera, kad jie iš tikrųjų jaučiasi laimingi? Liūdna, nes atėjo metas, kada žmonėms lengviau užsidėti viską slepiančią kaukę, o vidinius išgyvenimus pasilikti tik sau. Nes šiandien labai dažnai po tomis šypsenomis slepiasi kartus skausmas, juoku užgniaužiamos ašaros, o po suvaidinta laime tyli liūdesys, galbūt kaltė, pyktis ar neviltis... Literatūroje, knygose dažniausiai viskas būna tikra, nesuvaidinta, ten kalbama apie tai, kas tikrame gyvenime mūsų yra dažnai nutylima. Todėl šiandien būtent ir remsiuosi dviem autoriais, dviem skirtingom istorijom, kurios tik dar kartą, tikiu, mums primins, kaip svarbu yra neužmiršti to, kas kiekvieną dieną slepiasi kiekvieno iš mūsų širdyje...

Pirmasis kūrinys, kurį aptarsiu – Vinco Mykolaičio – Putino intelektualinis romanas „Altorių šešėly“. Vincas Mykolaitis – Putinas – XX amžiaus pradžios lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas. Šis jo romanas – skaudžių vidinių išgyvenimų kupina jauno žmogaus istorija, mokanti visada klausyti savosios širdies. Modernizmo atstovas Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ aprašo šaltus tėvų ir jų per prievartą tapusiu kunigu sūnaus santykius. XX amžiaus pradžioje šeimoje turėti kunigą buvo didelė garbė, todėl pagrindinio romano veikėjo tėvai buvo ne išimtis: jie visada savo sūnų įsivaizdavo kaip kunigą ir net negalvojo, kad gali būti kitaip. Liudas Vasaris, augintas būti religingu ir nuolankiu, sulaukęs tinkamo amžiaus, paklūsta tėvų valiai ir įstoja į kunigų seminariją. Sūnus neturi pasirinkimo laisvės, nes tėvai nepripažįsta savarankiško gyvenimo vertės, neįsiklauso į jo troškimus.