XX a. pabaigoje svarstyta: lietuvių literatūroje nėra tikros moters, gal dėl to vis grįžtame prie Šatrijos Raganos, užčiuopusios pradinę stadiją intelektualios, visuomeniškos, turinčios vidinį gyvenimą moters (literatūrologė V. Kelertienė). Ar atsirado tikrų moterų XXI a. lietuvių literatūroje? Savo požiūrį pagrįskite pavyzdžiais

Temoje iškeltas klausimas iš tiesų verčia susimąstyti, tačiau ne vien apie tai, ar XXIa. lietuvių literatūroje atsirado tikrų moterų. Tam, kad galėtume kalbėti šia tema, reikia žinoti, kokia yra (arba turi būti) tikra moteris ir ar lietuvių literatūroje jų apskritai buvo. Šie klausimai man pasirodė įdomūs ir verti aptarimo, todėl daug nedvejodama pasirinkau šią potemę.

Pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, buvo tai, kad temoje minima Šatrijos Ragana (tikrasis vardas Marija Pečkauskaitė) – moteriškojo literatūrinio idealo kūrėja. Šią moterį galima pavadinti ir „intelektualia“, ir „visuomeniška“. Tai – dvarų kultūros atstovė; kilminga, todėl išsilavinusi, apsiskaičiusi. Šatrijos Ragana taip pat buvo ir Tautinio atgimimo veikėja, dėl to ją neabejotinai galima pavadinti visuomenininke. Šeimos nesukūrė, atsidavė vien tik savo kūrybinei ir socialinei veiklai, todėl ją pavadinti itin tradiciška (t.y tikra moterimi, jeigu ją įvardysime kaip tradicijų besilaikančią) ne visai tinka, mat tradicinei moteriai būdingas šeimyniškumas. Vis dėlto Šatrijos Ragana kai kuo buvusi ir tradicijų pasekėja. Ji – pedagogė, netgi išleidusi knygą apie vaikų auklėjimą; ir nors neturinti šeimos, buvo rūpestinga, rėmė vargšus ir pan. Šatrijos Raganos literatūriniai moterų paveikslai primena ją pačią. Tai išmintingos, jautrios, savoje bendruomenėje aktyvios moterys. Bene ryškiausias toks literatūrinis portretas buvo apysakos „Sename dvare“ viena pagrindinių veikėjų – Mamatė. „Mamatė“ – meilus kreipinys, kuriuo šią veikėją vadino jos vaikai, tarp jų ir dukra Irusia (pačios Šatrijos Raganos literatūrinis prototipas). Mamatė buvo išsimokslinusi, kultūringa; daug skaitė, skambino pianinu – šios savybės ją daro ne visai tradicišką, netgi kiek modernią. Tačiau tuo pačiu ji buvusi ir labai šeimyniška. Šeima ir santuoka Mamatei atrodė pagrindinės vertybės, dėl jų ji netgi atsisakė asmeninio gyvenimo (t.y. ištekėjusi už nemylimo vyro neleido sau nuo jo tiesiog imti ir pabėgti, įvertinusi tai, kad jos vaikams reikalinga darni šeima). Tai labai tradiciškas bruožas, dėl kurio tokią moterį galima vadinti „tikra moterimi“. Šatrijos Ragana šiuo literatūriniu paveikslu „pralaužė ledus“ vėlesniems kūrėjams rašyti apie tokias moteris, kurios suderina tradicijas ir modernumą. Tai buvo didelis žingsnis „tikros moters“ vaizdavimo link, nes iki Šatrijos Raganos vyravo kiek primityvesnė moteriškumo lietuvių literatūroje tradicija.