Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų, grėsmių.“ (literatūrologė V. Daujotytė) Ar pritariate tokiai nuomonei? Savo įžvalgas paremkite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Šiandien įrodysiu, jog dažniausiai menininkais tampa tie, kurių gyvenimas nebuvo „ nuspalvintas vien šviesiomis spalvomis“. Menas yra viena iš seniausių žmogaus dvasinės kultūros, simbolinės veiklos formų. Žinoma, jeigu pasaulis būtų rojus, tai ir menas būtų ne kas kita, o angelų giesmės ir džiaugsmas. Deja, pasaulis nėra tobulas, todėl daugumai Lietuvos rašytojų tik per sunkų alinantį darbą, bemieges naktis, grumiantis su pavojais ir grėsmėmis pačiai gyvybei, pavyko tapti žinomiems net užsienio šalyse . Šį teiginį akcentuoja ir Vinco Mykolaičio Putino pasakyta frazė : „Be skausmo nėr nei laimės, nei kūrybos.“ Menas gali būti suprantamas kaip kūrybinis tikrovės atspindėjimas vaizdais, mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, literatūra taip pat laikoma viena iš meno rūšių. Ji dažniausiai sprendžia žmogaus egzistencinius klausimus, apibendrina žmogaus rūpesčius ir meno kalba išreiškia savo epochos ir praėjusių kartų patirtį. Nors literatūrą visais laikais veikė istorijos pokyčiai, bet svarbesnis vaidmuo tenka būtent įtampos ar grėsmės situacijoje. Tai gali būti sunkios gyvenimo sąlygos, patirtos traumos, ligos, okupacija ar net cenzūra. Tad ar iš tiesų skaudūs patyrimai ir gyvenimas įtampos ir grėsmės akivaizdoje pažadina žmogaus kūrybines galias ir iškelia didžius menininkus?