Ar pritartumėte nuomonei, kad meniniam talentui reikštis padeda savanoriška ar priverstinė emigracija, susidūrimai su svetimomis kultūromis? Savo įžvalgas paremkite lietuvių literatūros pavyzdžiais

Pradėdama kalbą, norėčiau apibrėžti sąvoką – emigracija. Paprastais žodžiais tariant, tai reiškinys, kai žmogus ar žmonių grupė keičia savo gyvenamąją vietą dėl tam tikrų priežasčių. Viena iš jų yra globalizacija, žmonės nori išbandyti laimę svetimuose kraštuose ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Taigi vyksta savanoriška ekonominė emigracija, tačiau tai ne vienintelė jos rūšis. Kitiems gali tekti patirti priverstinę emigraciją, kitaip tariant – tremtį. Antrojo pasaulinio karo metu ir pirmaisiais pokario dešimtmečiais lietuvių tauta patyrė genocidą – vyko masiniai žmonių trėmimai, vykdomi nacių ir sovietų. Naciai trėmė į koncentracijos stovyklas, o sovietinė valdžia į Sibirą. Vienokią ar kitokią emigraciją teko patirti ir ne vienam lietuvių literatūros atstovui. Ši skaudi patirtis paliko pėdsaką jų kūryboje. Tad šiandien savo kalboje bandysiu argumentuotai pritarti nuomonei, kad priverstinė arba savanoriška emigracija bei susidūrimai su svetimomis kultūromis padeda ugdyti rašytojo meninį talentą.

Pirmasis rašytojas, kurį norėčiau aptarti, tai Balys Sruoga, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas. Jis mokėsi Sankt Peterburge, Maskvoje ir Miunchene, tad galime teigti, jog jo kultūrinė patirtis buvo turtinga. 1943 metais kovo mėnesį nacių išvežamas, kartu su daugelių kitų Lietuvos intelektualų į Štuthofo koncentracijos lagerį. Tokių būdu šis lietuvių literatūros atstovas susidūrė su priverstine emigracija. Lageryje rašytojas praeina visus „pragaro žemėja ratus. Šičia Sruoga kali dvejus metus, o grįžęs į Lietuvą, per kelis mėnesius parašo memuarų knygą “Dievų miškas”.

Manau, jog priverstinėje emigracijoje patirti skaudūs išgyvenimai ir noras jais pasidalinti su visu pasauliu buvo būtent tai, kas autorių paskatino parašyti šį kūrinį, pati idėja autoriui kilo dar kalint Štuthofe. 1943 m. birželio mėnesi lietuvių įkaitų grupė buvo paskelbta „garbės kaliniais”. Rašytojas savo noru dirbo lagerio raštinėje, domėjosi slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose. Todėl ši knyga ir dokumentas, ir literatūros kūrinys. Dokumentas todėl, kad tiksliai registruojami įvykiai, jų aplinkybės, budelių ir kalinių pavardės, autoriaus asmeninė istorija. “Dievų miškas” tai netradiciniai memuarai, kurių įvykių centre - pati autoriaus asmenybė. Balys Sruoga į lagerio gyvenimą žvelgia tartum iš šalies, o savitas požiūris ir pasakojimo būdas leidžia labai netikėtai pažvelgti į kraupius Antrojo pasaulinio karo įvykius. Sruoga pagrindine vaizdavimo priemone pasirinko ironiją. „Šiaip aš žvalus ir giliai ironiškas - ne žmonių, su kuriais kartu žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu", - rašė jis laiške iš Štuthofo, o grįžęs šį ironišką žvilgsnį perleido memuarų knygos pasakotojui.