Vaikystės patirtys lietuvių literatūroje

Žodį vaikystė galima paaiškinti šitaip - tai gyvenimo tarpsnis tarp gimimo ir paauglystės. O ką mes dažniausiai prisimename apie vaikystę? Tai, kai žaidi lauke iki tol,kol nebematai net savo rankų, kai esi lauke ir mama kviečia vakarieniauti, bet bijai eiti, nes galbūt nebeišleis, kai valgant arbūzą arba vynuogę nuryji sėklą ir galvoji, kad pilve išaugs medis, kai pamatai lipnius liepų lapelius , juos užsiklijuoji ant nosies ir sakai,kad esi raganosis, kai ateini į parduotuvę, paberi centus ir sakai: „ Man gumos, kiek išeina“. Dažniausiai apie šį laikotarpį atsiminimai yra tiesiog linksmi, bet tai pats svarbiausias laikotarpis gyvenime. Apie šį laikotarpį kalbama gana dažnai. Štai lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius sakė: „Visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga“. Vaikystės temą galima įžvelgti ir daugelyje literatūros kurinių. O kokias vaikystės patirtis aprašė Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas ir Juozas Aputis?