Vaiko paveikslas lietuvių literatūroje

Vaikas – tai nuolat auganti, bręstanti, tobulėjanti asmenybė, kuri įprasmina suaugusiojo gyvenimą. Mažamečiui viskas yra įdomu, jis nori kuo daugiau sužinoti apie pasaulį ir išmokti svarbiausių dalykų. Taigi, vaikystė dažniausiai yra vienas iškiliausių ir laimingiausių žmogaus gyvenimo tarpsnių. Apie tai rašoma ir literatūroje, pavyzdžiui, Jurgio Savickio novelėse ,,Vagis” ir ,,Kova” bei Šatrijos Raganos apsakyme ,,Irkos tragedija“.

J. Savickio novelės ,,Vagis“ svarbiausias veikėjas – vaikas. Jau kūrinio pradžioje galima įžvelgti keletą mažamečio savybių: ,,Vaikas, drožinėdamas lentelę ir norėdamas iš jos smuiką padaryti, svajojo ir klausė.“ Šis sakinys nurodo, kad berniuko būta kūrybingo, protingo. Toliau nagrinėjant tekstą išryškėja kitos vaiko savybės. Jis išlaisvina vagį, pavogusį iš tėvo arklį, šitaip įrodydamas savo žmogiškąsias savybes bei kilnumą, tačiau taip pasielgdamas jis pakenkia savo tėvui. Kūrinyje miglotai aprašytos vagies išlaisvinimo priežastys, jos siejamos su religiniu kontekstu, nes mažametis nuo pat pradžių įsivaizdavo vagį kaip juodais rūbais apsirengusį kunigą: ,,gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais.“; ,,Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.“, todėl manoma, kad vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas. Novelės pabaigoje berniukas sužino, kad vagį sugavo ir toliau kankino, tačiau jis nekreipė į tai dėmesio, nes jautė, kad savąją pareigą jau atliko ir dabar yra įrašytas žmonių tarpan. Paskutinis J. Savickio kūrinio sakinys nuskamba daug žadančiai ir viltingai: ,,jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Taigi, ateitis vaikui žada dar labai daug išmėginimų, tačiau šis žmogiškas jo poelgis suteikia mažamečiui tvirtybės, ryžto, tikėjimo savimi ir vilties.