Atstumtojo paveikslas lietuvių literatūroje (J. Biliūnas ir J. Savickis)

Nuo seno visuomenėje vyrauja stereotipai, pagal kuriuos esame linkę žmones skirstyti į tam tikrus pogrupius. Viskas tik todėl, jog mes kiekvienas esame savotiškai skirtingi, turime kitokius pomėgius, kitokį požiūrį į gyvenimą. Tačiau, jei esi kitoks, dažnai gali susilaukti grubių replikų iš aplinkinių, kodėl taip yra? Kokias savybes žmoguje tai ugdo? Atstumtasis yra vienišas žmogus, kuris yra išvarytas arba kurio atsisakyta. Šiuolaikinėje visuomenėje atstumtųjų skaičius vis auga, nes žmonės vis labiau ir labiau svetimėja, mažėja tolerancijos. Dėl šių priežasčių nepriimame žmonių tokių, kokie jie yra, tačiau tokiu būdu nieko neįgyjame, o tik prarandame. Tad šioje kalboje pristatysiu, kaip atstumtojo motyvas yra įpintas J. Biliūno bei J. Savickio kūryboje.

J. Biliūnas – vienas ryškiausių lietuvių literatūros novelistų, kuris gilinosi į žmogaus vidinį pasaulį, atskleidė jo jausmus ir išgyvenimus. J. Bilūno apsakymas „Ubagas“ analizuoja amžiną tėvų ir vaikų tarpusavio bendravimo problemą. Šiame kūrinyje pasakojama apie tėvo nuolankumą savo sūnui, kuris pamiršęs save, viską atleidžia ir yra nuolankus jam. „Ubagas“ – didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, gailėdamas duono kąsnio. Taip Sabaliūnas tampa atstumtas net savo paties brangiausio žmogaus – savo sūnaus. Taip elementariai kyla klausimas, ir kurgi tokiam žmogui dėtis, žmogui, kuris nereikalingas netgi savo sūnui?