Mylimosios paveikslas lietuvių literatūroje (J. Biliūnas, V. Mykolaitis–Putinas, A. Škėma)

Meilė ir pagarba moteriai yra žadinusi ne vieno garsaus Lietuvos rašytojo ir poeto vaizduotę, lemtingai paveikusi ir kūrybos kelią; moteriai paskirtas ne vienas įkvėpimo kupinas puslapis. Daugelis rašytojų savo kūriniuose šalia pagrindinių veikėjų įterpia moters asmenybę, kuri dažniausiai juos paveikia. Visais laikais buvo kuriamas moters įvaizdis. Ypač literatūroje moterims buvo sukuriamas vaizdingas jų paveikslas. Lietuvių literatūroje moters paveikslas kuriamas skirtingai: vienos jų šeimos saugotojos, kitos gundytojos, o dar kitos tapo menininkų mūzomis. Moters pasaulis kuriamas skirtingai: vienoms tenka patirti skaudžius išgyveimus, o kitas lydi sėkmė ir geras gyvenimas.Mylimoji lietuvių literatūroje dažniausiai pasireiškia kaip meilė moteriai arba tėvynei. Savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose mylimosios paveikslas yra traktuojamas skirtingai.Jonas Biliūnas – vienas žymiausių XX a. pr. lietuvių klasikų, prozininkas. Jis laikomas lyrinės novelės pradininku lietuvių literatūroje. Daugiausia J. Biliūnas rašė noveles, yra sukūręs ir vieną apysaką „Liūdna pasaka“. Savo kūriniuose, dažnai vadinamuose psichologiniais, autorius itin didelį dėmesį skiria moralinėms ir egzistencinėms problemoms, atstumtojo, nelaimingo žmogaus gyvenimui ir jo vidiniam pasauliui. Apysakoje „Liūdna pasaka“ Juozapota yra pavaizduota, kaip mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo“; darbšti: „Paskum greitai pakūrė krosnį, nunešė ėsti paršui ir ėmė ruošti pusrytį“; pamaldi: „Persižegnojo ir atsiklaupus ėmė poterius kalbėti“; pasižyminti intuicija: „Man kažin kodėl taip širdį sopa, tokia baimė ima…“; tikinti šviesia ateitimi: „Gal paskum po to visiems bus lengviau ir geriau gyventi?..“ Juozapota – lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis.