Vienišas žmogus lietuvių literatūroje (Vincas Mykolaitis – Putinas, Juozas Tumas – Vaižgantas ir Salomėja Nėris)

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ vienišą apibūdiną kaip esantį be kitų, atsiskyrusį ar negyvenantį santuokoje žmogų. Bet vienišas žmogus – nebūtinai tas, kuris gyvena po tiltu, nemoka bendrauti ar bijo žmonių. Daugeliui atrodo, kad vienišas žmogus – XXI amžiaus žmogaus problema. Tačiau jei atidžiau patyrinėtume įvairių laikų literatūrą, meną ir kultūrą, suvoktume, jog tobulėjančios komunikacinės priemonės ar menkstanti žmogiškojo bendravimo kokybė tam neturi lemiamos įtakos. Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent – Egziuperi teigė: „Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes,- vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.“ Kodėl žmogus statosi tuos vienatvės rūmus? Kodėl nemaža dalis garsių dailininkų (Van Gogas, Dega, Rafaelis ir kt.), kompozitorių (Bethovenas, Mocartas ir kt.) ir rašytojų (Antanas Vienuolis, F. Kafka ir kt.) gyveno ir kūrė būdami vieniši? Nemažai literatūros pavyzdžių parodo, jog tik būdamas vienišas kūrėjas geba išgyventi kūrybos ekstazę, tik vienatvėje gimsta originalūs meno kūriniai. Ir Adomo Mickevičiaus Konradas, ir „Baltos drobulės“ Antanas Garšva, ir Henriko Radausko „Laiškai sau pačiam“ lyrinis subjektas, kiti literatūriniai personažai yra akivaizdus įrodymas, ką išgyvena vienišas kūrėjas ir kodėl tam kūrėjui yra reikalinga vienatvė. Šiandien savo kalboje pasistengsiu atskleisti vienišą žmogų Vinco Mykolaičio – Putino, Juozo Tumo – Vaižganto ir Salomėjos Nėries kūryboje.