Kaip žmogaus svajonės gali pakeisti jo gyvenimą? (J. Tumas–Vaižgantas, V. Mykolaitis–Putinas)

Gyvenimas pasireiškia ne tik laimingomis akimirkomis, bet ir skaudžiais, negailestingais momentais, nuo kurių norisi pabėgti, o tam yra atsvara – svajonė. Ši ypatinga ir vertinga, brangi vertybė bei galimybė yra kelias į sėkmę, į tolimesnį ateities planavimo etapą. Svajodamas žmogus atsiriboja nuo kasdienybės, nuo rutinos ir pasikartojančių veiksmų ir persikelia į savo individualų ir kupiną paslapčių pasaulį, kuriame randama ramybė ir buvimas su pačiu savimi, savo mintimis ir norais, tikslais, siekiais. Šiandien savo kalboje pristatysiu J. Tumo–Vaižganto ir V. Mykolaičio–Putino veikėjų svajones. Apysaką „Dėdės ir dėdienės“ J. Tumas–Vaižgantas parašė, jau turėdamas nemažą kūrybinio darbo patirtį. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas. „Dėdės“ ir „dėdienės“ – tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. „Dėdės“ – tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. Neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartais matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą. Tik kažkodėl „šypsosi Mykoliukas ne šiam pasauliui“, nes ką gi jam veikti šiame pasaulyje, kuris toks nedraugiškas Mykoliukui: „Kasdien prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti kitam būtų buvę mažoka už tokį triūsą“. Mykoliukas pamažu virto „dėde“, kuris aria, akėja, dvare lažą atlieka, namie berną atstoja. Nors „dėdė“ tylus kaip žemė, šis nedraugiškas pasaulis jam gerokai apkarsta. Mykoliukas įkūnija baudžiavos išugdytas lietuvio savybes: kuklumą, darbštumą, kantrumą, nuolankumą, panteistinį gamtos jutimą, trauką muzikai, lyrišką jautrumą, jausmo persvarą prieš protą, gebėjimą mylėti giliai ir tik vieną kartą, puoselėti tą išgyvenimą kaip švenčiausią likimo dovaną.