Asmenybės laikysena ribinėmis situacijomis(A.Škėma, V.Mykolaitis-Putinas, J.Tumas-Vaižgantas)

Identitetas, dar kitaip vadinamas asmens tapatumu, galėtų būti paaiškinamas kaip savęs, kaip individo, suvokimas. Ne vienas Lietuvos rašytojas, gyvenęs ir kūręs XX amžiuje, savo kūriniuose atskleidė, jog asmenybės siekis išlaikyti savo identitetą labiausiai pasireiškia ribinėse situacijose. Ribinės situacijos išbando žmogų ir jo gebėjimus priimti tam tikrus itin svarbius sprendimus, turinčius įtakos tolesniam individo gyvenimui. Remdamasi Antano Škėmos psichologiniu romanu „Balta Drobulė“ , Vinco Mykolaičio-Putino intelektualiniu romanu „Altorių šešėly“ bei J.Tumo-Vaižganto apysaka “Dėdės ir dedienės“ įrodysiu, kad atsidūręs ribinėje situacijoje, žmogus neabejotinai stengiasi išlaikyti savo tikrąjį identitetą ir daro viską, kad jam pavyktų.

Tai, jog atsidūręs ribinėje situacijoje žmogus stengiasi išlaikyti savo tikrąjį identitetą, yra atskleidžiama ne viename XX amžiuje parašytame kūrinyje. Pirmas kūrinys, kurį norėčiau detaliai aptarti, yra Antano Škėmos psichologinis romanas „Balta Drobulė“, kuris dar ir šių dienų skaitytojui palieka neišdildomą įspūdį. Pripažintas vakarų Europos literatų, šis romanas žavi savo neįprasta tematika bei problematika. Romane svarstomos egzistencinės bei filosfinės problemos, kurios kamuoja pagrindinį romano veikėją Antaną Garšvą. Emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas Antrojo Pasaulinio karo metais, Garšva išgyvena vertybių krizę, kurią sukėlė Antrasis Pasaulinis karas – vienas iš žiauriausių XX amžiaus įvykių, nusinešęs milijonus gyvybių. Priverstas palikti tėvynę, pagrindinis romano veikėjas dirba New York’o viešbučio liftininku, kur jis jaučiasi tarsi kalėjime. Svarbu paminėti, jog Garšva – talentingas, itin meniškos sielos poetas, kuriam darbas tarp keturių sienų nesukuria tinkamos terpės kūrybai. Vienatvė ir emigranto dalia slegia Garšvą, tačiau jis nieko negali pakeisti – norėdamas išgyventi, jis yra priverstas dirbti tą patį monotonišką darbą. Negana to, jis myli Eleną, o Elena myli jį, tačiau baimindamasis savo ligos, pagrindinis romano veikėjas yra priverstas kentėti – jis nenori jos įskaudinti. Ironizuodamas ir sarkastiškai pašiepdamas savo nelaimingą dalią, Garšva pasmerkia pats save. Paskutinis romano skyrius yra bene įtempčiausias romano epizodas, kuriame pagrindinis romano veikėjas vaizduojamas ribinėje situacijoje. Viso romano metu skaitytojas mato bejėgį Garšvą, kuris nepajėgia parašyti išsvajotojo eilėraščio. Visgi pabaigoje, kai atrodo, jog viskas vėl sustojo į vietas, Antanas Škėma kuria vidinį monologą, kuriame Garšva kelia būties bei gyvenimo prasmės klausimus, išgyvena dvasinę krizę. Atsidūręs prie mirties slenksčio, jis stengiasi išlaikyti tikrąjį savo identitetą. Garšva – įsimylėjęs poetas, ir jam galiausiai pavyksta parašyti eilėraštį, kuriam gimti prireikė tiek daug laiko. Kūrinyje atskleidžiamas ir individo siekis išlaikyti tautinį identitetą – atsidūręs nežinomoje ir tolimoje nuo gimtųjų namų valstybėje, Garšva visą laiką išgyvena tėvynės ilgesį ir negali būti laimingas. Kūrinyje vaizduojama ne viena ribinė situacija, tačiau ryškiausiai ji atskleidžiama paskutiniame epizode, kai Garšva priima sprendimą žūti. Visgi prieš mirtį jis išsaugo savo tikrąjį identitetą ir parašo taip ilgai lauktą ir brandintą eilėraštį.