Meilės tema lietuvių literatūroje (J. Tumas- Vaižgantas, Š. Ragana, A. Škėma) Viešoji kalba su planu

  „Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.“ – šiomis eilutėmis Biblijoje pradedamas Šventojo Pauliaus laiškas Korintiečiams. Meilė – tai laikui nepavaldi magiška jėga, kurios įtaką kasdieniam žmogaus gyvenimui suvokė visi kada nors egzistavę individai. Šio reiškinio sąvoka yra labai subjektyvi ir sunkiai paaiškinama žodžiais. Iš aukščiau siųstas jausmas gali įgauti įvairias formas, reikštis per moters ir vyro santykius, pasiaukojantį darbą, šeimos puoselėjimą, Tėvynės saugojimą. Meilė baudžia ir guodžia, pravirkdo ir priverčia šypsotis beprasmybės akivaizdoje, ji beribė ir nenuspėjama, tačiau visuomet pamokanti. Nenuostabu, kad apie tokį kilnų jausmą kaip meilę bandė aprašyti įvairūs lietuvių rašytojai. Būtent apie meilės temą lietuvių literatūroje šiandien pasirinkau kalbėti. Remdamasi J. Tumo – Vaižganto, Šatrijos Raganos bei Antano Škėmos kūryba, bandysiu atskleisti kaip meilę suvokė šių rašytojų sukurti veikėjai.