Koks lietuvių paveikslas kuriamas ivairių laikotarpių literatūroje (J. Tumas–Vaižgantas, K. Donelaitis, M. Katiliškis)

Lietuviai yra daug ko patyrusi tauta, dėl galimybės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo žemėse. Taip pat, tai išskirtinė tauta, turinti archajiškiausią iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų – lietuvių kalbą. Tai yra dalykas, dėl kurio mes galime didžiuotis. Apie mūsų tautą sklinda įvairios nuomonės. Romantinėje ir neoromantinėje lietuvių nacionalinio pakilimo literatūroje lietuvis tiki lietuvybės idėja, išlaiko lietuvių etninį charakterį, o šių laikų literatūroje, kuri nėra paveikta staigių istorijos vingių, lietuvis pradeda kritiškai vertinti lietuvybę ir atskleidžia tamsiąją lietuvių pusę. Priklausomai nuo vyravusio tam tikro laikotarpio pasaulėžiūros į žmogų, skyrėsi kiekvieno autoriaus kuriamo lietuvio paveikslo bruožai, savybės ir vertybės. Šiandien savo kalboje pristatysiu trijų autorių kūrinius, kuriuose ryškiausiai yra pateikiamas lietuvio paveikslas. Remsiuosi J. Tumo–Vaižganto, K. Donelaičio ir M. Katiliškio kūryba.Apysaką „Dėdės ir dėdienės“ J. Tumas–Vaižgantas parašė, jau turėdamas nemažą kūrybinio darbo patirtį. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią. Apysakos veikėjai negali atskleisti geriausių savo ypatybių, nors juose glūdi didelis žmoniškumas, taurumas, dvasingumas. „Dėdės“ ir „dėdienės“ – tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos. „Dėdės“ – tai tarpinis asmuo tarp šeimos nario ir samdinio, jie dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. Neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija. Kartais matome Mykoliuką ir šypsantis, laimingą.