Gėrio ir blogio kovos problema įvairių laikotarpių lietuvių literatūroje (K. Donelaitis, J. Savickis, J. Aputis)

Gėrio ir blogio samprata buvo aktuali visais laikais: Antikoje gėris sietas su menu, viduramžiais – su religiniais idealais, renesanso epochoje gėris buvo apipintas humaniškosiomis vertybėmis. Gėris ir blogis gali būti vertinamas įvairiais aspektais, bet geriausiai jų prasmė atsispindi etinėje, religinėje ir filosofinėje plotmėse. Mūsų kasdienėje kalboje yra daugybė žodžių, kuriuos vartojame norėdami išreikšti moralinius dalykus. Kasdienėje kalboje jie funkcionuoja kaip moraliniai žodžiai, pavyzdžiui, „geras – blogas”, „humaniškas – nehumaniškas”, „kilnus – žemas” ir pan. Tačiau dažnai pastebime, kad, nors ir reiškiame vertinimus tais pačiais žodžiais mūsų supratimas apie tai kas gera ar bloga, dora ar nedora gali skirtis. Šiandien savo kalboje pristatysiu K. Donelaičio, J. Savickio ir J. Apučio kūryba.Kristijonas Donelaitis (1714 01 01–1780 02 18) – vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, sukūręs Prūsijos lietuvių bendruomenės – lietuvininkų tautos – epą, liuteronų kunigas, Tolminkiemio (dabar Čistyje Prudy) klebonas. Jis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K. Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. Vaizduojama gamta yra amžinųjų vertybių puoselėtoja, todėl žmogus turi iš jos imti pavyzdį. Taip pat dėmesys yra atkreipiamas ir į darbo svarbą. Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis. Taigi K. Donelaičio poemoje „Metai“ vaizduojamas darbas yra vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti. Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ pavaizduotas XVIII a. vidurio Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, jų antagonistiniai socialiniai ir tautiniai santykiai. K. Donelaitis buvo naujos valstiečių dvasios ir kultūros dokumentas, o sykiu ir pirmasis lietuvių dailiosios literatūros kūrėjas. K. Donelaitis vaizdavo poemoje XVIII a gyvenimą, bet, žiūrėdamas į jį iš XX a, pajautė istorijos slinktį, tikėjimą ir net revoliucinius lūžius. Pajautė, kaip įvykių eigoje lietuvių valstiečių kultūra anoje teritorijoje pamažu užklojama kolonizacinės kultūros sluoksniu. Donelaitis sukūrė ryškių lietuvininkų būrų („viežlybų“ ir „nenaudėlių“) paveikslų, kaimo buities, baudžiauninkų darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino lietuvių valstiečių tautinę savimonę. Savo „viežlybuosius” būrus K. Donelaitis „Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzdžiu turėtų sekti kiti būrai.