Koks lietuvio paveikslas kuriamas įvairių laikotarpių literatūroje?

Kiekvienos šalies rašytojai kuria savitą tos tautos vyro paveikslą. Vis dėlto skirtingi istorijos laikotarpiai turėjo įtakos ir kuriant žmonių portretus. Lietuvis literatūroje paprastai vaizduojamas kaip itin darbštus, stiprus, patriotiškas, bet jam labiau už viską trūksta ryžto. Rašytojai Vaižgantas, Jonas Biliūnas ir Balys Sruoga kuria savitus vyro portretus, vienais būdo bruožais jie labai skirasi, bet nepaisant visko galima įžvelgti ir panašumų.

Darbštumas ir fizinis stiprumas – pagrindiai lietuvio bruožai. Būtent juos geriausiai atskleidžia Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Pats rašytojas – vienas svarbiausių lietuvybės puoselėtojų, apie savė sakė: „Aš buvau gyvas – lietuvių reikalais“. Juozas Tumas gimė 1869 m., kai Lietuvoje jau buvo panaikinta baudžiava, bet nebuvo galima lietuviška spauda. Pasirinko Vaižgantas kungio kelią, seminarijoje praleisti penkeri metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o gyvas ryšys su kaimu ir namais, aktyvi veikla klierikų draugijose formavo tautinę pasaulėžiūrą. Dėl tokio patriotiškumo buvo nuolatos persekiojamas valdžios ir vaikomas po tolimiausisus kaimus klebonauti, tačiau tai jo nesustabdė nuo darbo tėvynei. Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas. Lietuvių etninis savitumas – pagrindinė Vaižganto kūrybos tema, geriausiai išplėtota apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Apysaka išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta