Lietuvio paveikslas įvairių laikotarpių literatūroje (Krėvė, Vaižgantas)

Žmogaus paveikslas tai charakterio bruožų, išvaizdos, elgsenos visuma, kurią lemia aplinka, genai, net gi istorinio laikmečio aplinkybės. Galima teigti, kad iš dalies ir pati tauta  kuria savo nacionalinį charakterį, paveikslą, nes juk augantis individas stebi aplinką ir perima tai ką mato. Charakteris apibūdina tautos atstovus ne tik tam tikru momentu, bet ir įvairiais istoriniais periodais, todėl tikėtina, kad jis yra labai įvairialypis, kartais galbūt ir prieštaringas. Vienas iš daugelio rašytojų, kuris ieškojo lietuviškos sielos savitumo tai rašytojas Vincas Krėvė, kuris kuria ryžtingo, valingo, aštraus proto, tačiau tuo pačiu ir egocentriško, stokojančio vidinės kultūros lietuvio paveikslą. (ar pasakyt tik prieštaringą lietuvio paveikslą?). Juozas Tumas – Vaižgantas taip pat labai ieškojo tik lietuviams būdingų bruožų, formavo lietuvišką charakterį ir savo apysakoje lietuvį įamžino kaip nuolankų, svajingą, darbštų žmogų.

 Prieštaringą viduramžių lietuvio paveikslą įamžino XX a. kūręs rašytojas Vincas Krėvė dramoje „Skirgaila“. Neoromantikas dramoje ne tik ryškiai aprašo Skirgailos charakterį, bet jį palygina su kitų valstybių atstovų charakteriais. Pagrindinis dramos veikėjas vaizduojamas kaip nuolat piktas, rūstus, užsispyręs tuometinės Lietuvos valdovas. Kaip jis pats sako: „Kaip pasakiau, taip ir bus“. Jam nerūpi kitų nuomonė, jis neklauso jokių patarimų. Skirgaila stokoja intelekto, ko negalėtume pasakyti apie dramoje aprašomus lenkų, vokiečių riterius. Vokiečiai išsilavinę, santūrūs, elgiasi pagarbiai, moka deramai kalbėtis su moterimis, patraukia jų dėmesį. Tačiau Skirgaila turi ir gerų savybių – jis aštraus proto, ryžtingas, labai blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę, ieško Lietuvai tinkamiausio kelio.