Meilės galia lietuvių literatūroje (Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Šatrijos Ragana)

Meilė – tai žmogaus būsena, jausmas, kuris yra vienas iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų. Rusų literatūros klasikas, publicistas, filosofas F. Dostojevskis teigė: „Meilė tokia visagalė, kad iš pagrindų pakeičia ir mus pačius.“ Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą, kokį tik žmogus gali patirti. Šiuolaikinėje visuomenėje vertybių sistema itin sparčiai praranda anksčiau turėtą vertę, nes žmonės siekia materialinių gerovių, populiarumo, karjeros pasiekimų ir nemąsto apie tikrus jausmus, tokius kaip: nuoširdumas, nuolankumas ir meilė. Galbūt dabar yra sunku įsivaizduoti, jog kažkas dėl meilės galėtų aukoti gyvybę, bet daugybė mūsų protėvių meilę gimtajam kraštui išreiškė kovose dėl žemės, kovojo dėl žodžio ir kalbos laisvės. Taigi kokią meilę atsiskleidžia Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Šatrijos Ragana savo kūriniuose?

Visų pirma, lietuvių literatūroje meilės galia atskleidžiama kaip nuolankus atsidavimas gimtojam kraštui. Galima sakyti, kad žmogaus dvasioje būtent dėl stiprios meilės tėvynei atsiranda siekis drąsiai kovoti už laisvę. Šiuo atveju, tėvynė tampa pačia svarbiausia žmogaus vertybe, dėl kurios jis gali paaukoti savo gyvybę. Gimtosios žemės išsaugojimas ir laimingos jos ateities siekimas yra kiekvieno lietuvio pareiga, kurią jis įgyvendina narsiai kovodamas. Drąsius lietuvių žygius aprašo žymiausias XIX amžiaus antrosios pusės – XX amžiaus pirosios pusės lietuvių poetas romantikas Maironis. Maironio kūryba buvo tiesiogiai susieta su to meto istorija. Jis išaukština iš carizmo priespaudos kylančią Lietuvą.