Kaip kančia pakeičia žmogų? (Jonas Biliūnas, Juozas Tumas Vaižgantas)

            Kančia – tam tikra skausmo atmaina jutiminė ar jausminė, nemaloni patirtis, susijusi su žala ar žalos grėsme, kančią išgyvenančiam individui. Ji gali būti tiek fizinė, tiek  dvasinė. Kartais kančia gali būti lengva, tačiau dažniausiai pasitaiko sunkiai pakeliama. Dar kančia – tai laimės taurintoja. Kuo didesnę kančią patiriame, tuo laimė, kuri ateina po jos, būna tauresnė. Laikui bėgant, egzistavusi  kančia žmogų  palieka, žinoma, jei tik pats žmogus nusprendžia toliau nebekentėti. Juk kančią galima ir pasirinkti. Labai dažnai kančia parodo, prisirišimo prie tam tikro daikto ar brangaus žmogaus, laipsnį. Dažniausiai ji žmogų aplanko, ką nors praradus ar netekus. Ir kokio stiprumo skausmą jaučia žmogus po praradimo, toks svarbus jam buvo prarastas brangus artimasis, draugas ar daiktas. Įdomu tai, kad kančioje visada spindi laimės žibintas, panašus į švyturį jūroje. Nors jis matomas ne visada, tačiau, kai žmogus kančiai nebesuteikia gyvumo, tuomet tuos spindulius galima matyti. O kartais net prieiti prie paties laimės žibinto. Ir kuo arčiau žibinto esi, tuo kančia greičiau  sklaidosi. Ir nors laimės spinduliai nepanaikina pačios kančios, ar jos priežasties, dėl ko ši atsirado, tačiau ji apvalo kenčiančio žmogaus sielą. Todėl galima sakyti, kad kančia – tai sielos apvalomasis dušas.