Kiekvienas siekia asmeninės laimės gyvenime. Tačiau kartais laimė ir pasyvumas yra nesuderinami. Pasyvus žmogus dažniausiai priklauso nuo aplinkybių, kitu žmonių ir todėl jis nelaimingas. Apie tokį žmogų rašė XXa. rašytojai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Marius Katiliškis

XXa. Vidurio lietuvių prozininkas, išeivis Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ pavaizdavo pasyvios prigimties lietuvį. Šis romanas ne vieno kritiko yra vadinamas brandžiausiu ir meniškiausiu modernisto kūriniu, nes rašytojas daug dėmesio skyrė ne tik meilės istorijai, bet ir žmogaus problemų iškėlimui. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasiduoti aplinkybėms ir dėl to kentėti – toks pagrindinio veikėjo, Tiliaus, būdas. Jei kartais ką ir nusprendžia, vis tiek pasielgia priešingai: pas Doveiką ateina laikinai, bet pasilieka, svajoja apie ateitį su Agnę, o pasirenka Moniką. Atrodo priklausomas nuo aplinkybių ir stipresnių už jį žmonių. Tačiau labiausiai Tilius priklausomas nuo savo prigimties. Jis bejėgis suvaldyti geismą, pabudusį sulig pavasario polaidžiu. Tilius yra kryžkelės žmogus, išėjęs, bet neparėjęs. Jis išeivis iš senojo kaimo, gamtos žmogus. Neturtas, tėvo netektis, vienišumas išugdė nepasitikėjimą savimi, nepilnavertiškumo jausmą, pasimetimą: „Jis traukėsi savin, jis niekino visą, kas ne jo, ir kaip tik dėl to, kad negalėjo jo būti.“ Tiliaus charakteris ir likimas skleidžiasi nuolatinio nerimo ir įtampos situacijose, reikalaujančiose pasirinkimo, apsisprendimo. Pasyvi lietuvio prigimtis ir lėmė herojaus atsidavimą neįveikiamam likimui. Tilius nieko nedaro, tik laukia „kas kartais vės baisiau ir baisiau“.