Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas? (Jonas Biliūnas, Juozas Aputis)

„Atleidimas nepakeičia praeities, bet praplečia ateitį“ – kadaise sakė amerikiečių rašytojas Paul Boese. Atlaidumas tai žmogaus gebėjimas atleisti už padarytą nuoskaudą ar sukeltą skausmą. Visais laikais atlaidumas vertintas skirtingai: vieniems tai didžiausia vertybė, kitieks silpnumo ir bejėgiškumo bruožas. Gebėjimas atleisti, susitaikyti su moraline ar fizine žala reikalauja daug jėgų, pastangų. Kodėl atlaidumas yra stipraus žmogaus bruožas?

Atleisti žmogui už padarytas skriaudas ir pamiršti savo ambicijas sugeba tik dvasiškai stipri asmenybė. Tik silpnas žmogus savyje laiko pagiežą, vedamas pykčio dėl padarytos skriaudos jis pamina tokias puoselėtas vertybes kaip meilė ir garbingumas ar net imasi keršto. Norėdamas atleisti individas pradeda įvykį matyti plačiau, siekia įsijausti į kito vaidmenį ir bando suprasti to žmogaus motyvus. Atlaidumo, gailestingumo tema atsiskleidžia ne viename žymiamelietuvių ir užsienio rašytojų bei krikščioniškosios literatūros kūriniuose. Vienas iš tokių XIXa. pabaigos ir XXa. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas  Jonas Biliūnas. Šis žmogus psichologinio pasakojimo meistras. Rašytojui buvo svarbu ne aplinka, o būtent žmogaus vidaus panorama. Savo novelėse rašytojas analizuoja nuskriaustųjų ir skriaudėjų jausmus.