Sąžinės tema literatūroje (Jonas Biliūnas, Juozas Aputis)

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ sąžinę apibūdina kaip dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmą, jų vertės įsisąmoninimą. Paprasčiau tariant, tai savotiškas žmogaus vidinis balsas, tas tikrasis „aš“. Toji vidinė žmogaus teisėja – sąžinė parodo žmogui jo klaidas, o suklydus atveda į doros kelią. Sąžinės tema aktuali tiek gyvenime, tiek literatūroje. Šiame darbe bandysiu aptarti, kaip sąžinės temą lietuvių novelistikoje gvildena literatūros klasikai Jonas Biliūnas ir Juozas Aputis.

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių pradžios rašytojas, pirmasis profesionalus lietuvių literatūros kūrėjas. Jis laikomas lyrinės-psichologinės prozos pradininku, kūryboje atskleidusiu socialines ir moralines žmogaus problemas. Savo kūrinių centre rašytojas pasirenka vaizduoti ne įvykį, nutikimą, o jame atsidūrusį veikėją. Todėl rašytojas gilinasi ne į veiksmą ar išvaizdą, o detaliai aprašo, kaip jaučiasi pats veikėjas – klystantis, kenčiantis, kamuojamas sąžinės, slegiamas prieštaringų vidinių išgyvenimų.