Tėvo ir vaiko santykiai lietuvių literatūroje. Kokį poveikį jie daro vaikui?

Grožinės literatūros vaidmuo neišmatuojamas. Skaitomų kūrinių suvokimas ypač didelę įtaką daro jauno žmogaus asmenybės formavimuisi. Pirmoji pažintis su knygomis prasideda vaikystėje. Mažo vaiko pasaulį nejučia užkariauja žodžio menas - grožinė literatūra. Vaikystės knygos – tarsi pirmieji dvasiniai turtai, pirmoji pažintis su įvairiais veikėjais, jos moko skirti gėrį nuo blogio. Vėliau, paauglystėje, kai santykiai su tėvais blėsta, knygos dažniausiai tampa tikrais draugais ar patarėjais, kurie moko kaip atsilaikyti artimųjų priešiškumui, nepasiklysti vertybių pasaulyje ir skatina susimąstyti apie žmonių gyvenimo trapumą. Ne veltui dažna lietuvių literatūros tema yra tėvo ir vaiko santykiai bei jų poveikis vaikui. Remdamasis skaitytomis knygomis, stengsiuosi išanalizuoti šią temą.

   Pirmiausia grožinėje literatūroje galime rasti daug pavyzdžių, kurie parodo vaikų nedėkingumą tėvams, norą jų atsikratyti. Nors liaudies išmintis byloja, kad buvimas su vaikais gydo sielas, tačiau patys tėvai dažniausiai paverčia vaiką nelaimingu ir leidžia jam priimti tokius sprendimus. Juk kaip sakoma, kokie mes – tokie ir vaikai. Būtent tuomet, kai santykiai su tėvais tampa neaiškūs ir skatinantys susimąstyti, vaikai pradeda ieškoti atsakymų knygose, kurios perteikia panašias situacijas ir leidžia skaitytojui priimti naujus sprendimus, apmąstyti kas vyksta ne taip ir pamilti tėvus iš naujo. Vienas iš tokių kūrinių – Onorė de Balzako romanas ,,Tėvas Gorijo“.  Tai pasakojimas apie tėvą, kuris buvęs makaronų įmonės darbininkas, bado metais spekuliavęs miltais bei duona susikrovė nemažą turtą. Gorijo augino dvi dukteris: Delfiną ir Anastaziją, kurios jam buvo viso gyvenimo džiaugsmas, jis jas beprotiškai mylėjo ir lepino, nes norėjo suteikti joms viską kas geriausia. Tai padeda suprasti jog ne tik realiame gyvenime, bet ir įvairiose knygose tėvų noras suteikti visą kas geriausia yra nuolatinis. Tačiau tėvas  beauklėdamas savo dukras padarė kelias klaidas: viską joms davė ir pats nieko iš jų nereikalavo bei ištekino jas už nemylimų, bet turtingų vyrų, kurie buvo aukštuomenės nariai. Gorijo nežiūrėjo moralinių jaunikių savybių ir dukros dėl to jautėsi nelaimingos. Visi pataikavimai, aukšta visuomeninė padėtis ir turtas jas tik dar labiau išpaikino ir savo tėvą jau gyvenantį Vokės pensione jos lankė tol kol šis turėjo pinigų.